O jaučiuosi dabar kažkur tarpiniame variante tarp mokslų ir švenčių, tarp mėgavimosi žiema ir vasaros laukimo, tarp žmonių ir vienišumo, tarp meilės ir tylos... Berods, lengvas nuovargis sekioja visur iš paskos ir tykoja, kada užklupti (ne)tikėtai. Taip, pažiūriu į savo darbo kalendorių ir suprantu, kad laisvo laiko turėsiu... per šventes. Tam šventės ir skirtos, tiesa? Būti, lengvai, nerūpestingai, džiugiai.
O rytoj jei tik spėsiu, žadu pasipuošti eglutę. Mažą, kuklią ir dirbtinę, bet ji turėtų būti simbolis egzaminų pabaigos ir švenčių pradžios. Dienos bėga greit... O jausmas kad jau tuoj tuoj, baigsis etapas ir prasidės kitas, neapleidžia. Tik dėl darbų gausos šiek tiek miegu žiemos miegu...
Ilgiuosi jaukumo ir bendravimo. Ir jei išties pasisėdėjimas mums pavyks ir gersim karštą vyną užsikąsdami imbieriniais sausainėliais, būsiu labai laiminga. Nes tai vienas iš dalykų, kurių pasiilgau pastaruoju metu - buvimas. Su žmonėmis, su pokalbiais, su karštu vynu...
Taip, jau rytoj. Paskutinis egzaminas ir tiesiogi į švenčių džiaugsmą. Na, atmetus visas darbo dienas...
Et, tikiuosi dar spėsiu pasivyti tas roges, kuriose tempiamas Kalėdų laukimas, dovanų idėjos ir meduoliukais kvepianti virtuvė. 

Sninga

Tiesiog biesina kai reikia galvoti apie statistiką, o galvoje skamba kalėdinės melodijos ir krūvos idėjų apie bakrotą, kai norisi padovanoti visiems daug mažų mielų smulkmenų. Cinamonu kvepiančios žvakės jau visai į pabaigą, nes kas vakarą uždegu jas, kad pripildytų kambarį jaukumo, o virtuvėj ant užuolaidos atsirado trys kalėdiniai kaspinukai su varpeliais. Ruošiuosi. Ir galbūt tikrai šis laukimas net stebuklingesnis negu pats gimimas, tačiau juk tik dėl būsimo gimimo šis stebuklingas metas ir tampa stebuklingu. Kartais man tikrai atrodo, kad kuo daugiau sluoksnių uždedam ant savo kūno, bandydami sušilti, tuo atviresnės tampa mūsų širdys. O gal čia tik tas grįžimas, kuriuo vis dar džiaugiuosi. 

Ir aš jau greit kepsiu kalėdinius sausainėlius. Kvepės namai Kalėdiškai. Pamenu, kaip pernai juos kepėm kituose namuose, dalinomės su kitais žmonėm. Nesvarbu kur. Svarbu dalintis. Ir sušildžius delnus jaukiose vilnonėse perštinėse nepamiršti paimti to delno, kurio šiluma dar neaplankė. Gal dėl to ir pasirodė tokia žavi toji idėja apie dovaną tam, kuris lieka Lietuvoj, kai visa šeima sėdės prie kūčių stalo ten toli. Dalintis. Jaukumu. 

Vienas kitas milijonas šviesių minčių. Ir jau greit pasibaigs egzaminai, ir jau greit Kalėdos ateis. O prieš tai - dar keli šimtai puslapių, kuriuos reikia išmokti.

http://www.youtube.com/watch?v=bqIxCtEveG8&feature=share

Man labai patinka sekmadieniai

Poilsis padeda viską sudėlioti į vietas. O gal tas nuolatinis "om mani padme hum" kartojimas vakarais duoda savų rezultatų. Vakarykštis jaukaus vakaro ieškojimas taip ir baigėsi nesurastas. Ne viskas vyksta pagal planą. Ir visgi, užsivakarojau lig vėlumų, bežiūrėdama "Dear John",o po to dar ilgai bemąstydama. Ne, ne apie meilę ir jos įvaizdžius (tiesa, labai puikius) holivude. Labiau apie tai, kaip vėl įgaunu dovaną jausti. Berods jau buvau pamiršusi tą mergaitę giliomis akimis ir mintimis, spalvotais rūbais ir šiek tiek atsargią. Ir tuomet, kai atrodė, jog nebežinau kam esu, ji ima ir sugrįžta. Sugrįžta kitokia, įgijusi patirties ir kitokių kvapų bei atspalvių, bet buvau taip jos pasiilgusi, kad nė neklausdama "kur buvai dingus?" apkabinau ir viskas tarytum stoja į vietas.

Baigiasi tai, kas turi baigtis. Visada paleidžiu, tuos, kuriuos myliu. Nes jų laimė man yra svarbesnė negu mano asmeninis pasitenkinimas. O tuo pačiu gėriuosi, kai tie, kurie šalia, bet toli, taip gražiai auga. Ir nors keičiasi mūsų paplepesių temos ir kartais atrodo "O Diev, argi čia tikrai tai, ką galvoju?", kažkaip labai jauku. Žiūrėti į tuos pasikeitimus ir žavėtis, kad jie yra. Kad augam, keičiamės, o vis dar plepėti taip pat smagu. 

Ne visada esu tikra dėl savo sprendimų. Bet turbūt tuo gyvenimas ir žavus, kad niekada nežinai, kur jis gali pasisukti. Kiekvienu sprendimu įdedu plytą į savo kelią. Kelią, kuris veda kažkur, kur ir turi vesti. 

Labai mėgaujuosi šiuo tingiu savaitgaliu. Poilsis prieš sesiją, kurio taip reikėjo. 

Dar keliauju pažiūrėti kokio gražaus filmo ir po to jau bandysiu skaityti konspektus. 

Net sunku išrašyti visa tai, kas dabar manyje gyvena. 

http://www.youtube.com/watch?v=onpJ6fLBif8

Vis dar tikiu, kad meilė gali būti didesnė, negu kada nors iki šiol jaučiau.

O vakarai vis ilgėja...

Ir man sakė, kad laimingi žmonės blog'ų nerašo. Nežinau, ar sutikčiau visiškai. Bet kažkuria dalim - man irgi norisi rašyti, kai jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas ne vietoj, kažkur ne vietoj aš... Beieškodama kelių ir takelių esu prirašiusi daug įvairaus tipo dienoraščių. Ir šis - ne išimtis. Kai vis po truputį čia sugrįžtu vedina sentimentų, minčių, o gal tiesiog norų dalintis.
Mano dabartis man rodosi šiek tiek tuštoka. Trūksta ten visko po truputį - kartais kažkokios kūrybos, kartais mielų žmonių, kartais knygų ar tiesiog laiko - gražaus, malonaus, prasmingo.Imu jausti, kad grįžtu į realybę (et, kaip kažkas būtų laimingas tai girdėdamas) po gerų metų pertraukos. Kai rutina, rūpečiai, stresas vėl tampa mano gyvenimo dalimi, o džiaugsmas ir visa tai, dėl ko sakau "esu laiminga" neišnyksta, bet nueina kažkur į antrą planą. Džiaugiuosi, kad visa tai vyksta kažkokiu sąmoningu procesu ir nepabundu vieną rytą apimta liūdesio, kurio nesugebu paaiškinti. Bet vis atsiranda akimirkų, kai pagalvoju - ei, mergaite, kas su tavimi vyksta? Ir norisi ieškoti. Ieškoti kelių, išeičių, naujovių; eiti, bandyti... Ir nors esu ganėtinai užspiesta į kampą savo ganėtinai užimtos dienotvarkės, privalau atrasti laiko BŪTI. Būti taip, kaip man norisi, būti tokiai, kokią save noriu matyti, būti taip, kaip yra verta būti. Kiekvienas žmogus paroje turi tas pačias 24 valandas. Tiek jų turėjo ir DaVinci, ir Motina Teresė. Tiek jų turiu ir aš.
O skambu dabar Manto - Drugeliai laisvi :)

Mintijimai

Po sunkios dienos mėgaujuosi skaniu maistu, kava, lova, serialais... Ir kažkaip apsistoju ties laiškais. Tiesa, elektroniniais. Apie tuos, kuriuos pažįstu, kuriems sunku, kurie dalinasi. Mes mokom kitus dalintis. O kaip dažnai dalijamės patys? "Žodis - geriausias vaistas" sako mano reklama. Ar aš taip pat sakau?
O dar šiandien mane maloniai ir keistai stebino kultūriniai skirtumai. Ir galvoju, seniai mokiausi iš naujo pažinti žmones. Tai dėl to visai gera, kad kažkas pakviečia arbatos ir ją nusiperkam ne vero cafe, o geriam iš termoso. Paskutinės gražios rudens dienos? Galbūt. Reikia jomis mėgautis. Eisiu pasivaikščioti sekmadienį.
Kas dar apie šiandien? Kad apturėjau totally fail koliokviumą. Turbūt dar nebuvau per ketverius metus rašiusi, kur taip nemokėčiau nieko ir dėl to būtų taip gėda. Na, galim kaltinti aplinkybes, kaip visada. Bet galim ir ne.
O  rytoj eisiu laikyti anglų kalbos testo. Įdomus posūkis kasdienybėje. Dar nežinia, kur vedantis.

Vietoj statistikos

Check'inu feisbuką, klaidžioju youtube beklausydama gražių ir nelabai dainų, rašau pasiilgtiems žmonėms žinutes, apima mintys apie darbo paieškas ir truputis beviltiškumo tame (kaip gerai, kad darbo man nereikia desperatiškai), tada klaidžioju ieškotis šiaip veiklų, nes jaučiuosi turinti per daug neišnaudoto laiko, užklystu į akcijas, pasidžiaugiu savo pigiom pilateso treniruotėm, grįžtu į feisbuką, plepu su Alessio apie keliones ir šį bei tą, užsimanau iš tiesų išmokti italų kalbą, susivokiu, kiek daug jau pamiršau, ko mokėjau, ir vėl mintys apie neišnaudotą laiką, plepu skype su V., galvoju apie savaitgalį, o jis dar taip toli (dagyvenk, brangioji), ir vėl grįžtu prie darbo paieškų...

Nesibaigančiais ratais šiandien klaidžioju po interneto ir savo minčių platybes. Prieinu išvados, kad ilgiuosi seniai matytų žmonių ir siūlau jiems susitikti (tiems, kur arti) arba rašau kad pasiilgau (tiems, kur toli), kai sustoju. Kai nebežinau aiškaus tikslo, kur toliau eiti, kokiu keliu sukti. Berods ir aš būsiu pradėjusi gyventi Projektais, kaip mano mylimoji. Ir nors žinau, kad galėčiau užsiimti bakalauriniu, ar, dar logiškiau, statistika, kurią turėsiu rašyti rytoj (Dieve, padėk), bet šie dalykai savaime aiškūs. Tai nėra projektai. 

Norisi kažko, kas pažadintų, išjudintų, užkurtų tą motoriuką, kuris, žinau, manyje tyliai slepias. Ne, tam nereikia ypatingų priežasčių. Galbūt tiesiog rytojaus ryto :)

Trečią dieną skambu James Vincent McMorrow.

Galbūt visada pabaigos kvepia pradžiomis, o pradžios - pabaigomis. Ir nedrąsu, nedrąsu žengti žingsnius, o gal baisu, kad nėra to virpulio, kuris turėtų būti kažką pradedant. Ir kad dar nepradėjus galvoju apie tai, kad gali nebūti taip, kaip norisi, o būti taip, kaip bijosi. Nesinori lyginti - kiekvienas kelias vis kitoks. Kita vertus, paskutiniajame jaučiau, kad man to labai reikia. Dabar reikia taip pat, galvojau, dėl visai kitų priežasčių. Imu suvokti, kad visai dėl tų pačių. Visai dėl tų pačių. Pažiūrėsim ar išeis taip pat į gera. Bet jau dabar suprantu, kiek daug atvirumo tam reikės. 

Ir dar šiandien gimtadieniai. Mylimųjų. Tų, kurie buvo, ir tų, su kuriais sieja daugiau negu santykis. Kartą pasakius myliu, myliu visada. Dar vis jaučiu taip pat. 

Kai kalbėjom su Paulina kur dabar esu, sakiau, jog nežinau. Laiminga esi, sakė man, kai kurie žmonės šio etapo niekada neprieina. Nėra jis lengvas. Bet tikiuosi, jog kažkur vedantis. 

Kažin ar įmanoma vieną rytą atsibusti ir suprasti, jog pradėjai kitą etapą. Viskas vyksta pamažu. Bet imu svarstyti - ilgai tam ruošiantis, gal įmanoma? 

Dabar skambu štai taip: http://www.youtube.com/watch?v=uUaRPpnsfb4&feature=share

Šiandien ramu

Po keletos dienų arbatinimosi geriu nuostabiausiai skanų puodelį kavos, o už lango apsiniaukę ir krenta lietaus lašai. Vis dar klausau ir klausau eurovizinės Euphoria, kuri mane kažkuo pakerėjo. Turbūt taip ar kažkaip panašiai skamba dabartinė pabaiga. Ir kažkaip ramu. Kad visi taškai padėti, žodžiai išsakyti ir jausmai išjausti. Kad dabar porą savaičių lysiu (dar nežinau kokios spalvos lašais), o po to bus kita diena. Debesys ne visada reiškia liūdesį. Kartais tiesiog norisi pabūti taip, kaip būnasi. 

Beje, vakar žiūrėjau labai nuostabų filmą. Cafe de flore vadinasi, jei kas norėtų pažiūrėt :)

Noriu prie jūros

Visuomet kažkur važiuodama jaučiu keistą ramybę. Tarsi pro šalį bėgantys vaizdai būtų tam tikra meditacijos forma. Gal ir yra - kas čia žino. Profilaktiškai važiuoti kur nors toli. Reikėjimas. / Vis dažniau imu daryti dalykus, kurių norisi čia ir dabar. Kartais logiškai pagalvoju, kas svarbiau - užlipti ant

to kalno valandėlei, pasigrožėti panorama, ar peržiūrėti skaidres rytojaus egzaminui. Ir pasirenku kalną. Keista ramybė. Mane užkalbinęs vyriškis draugiškai klausia, ar esu buvusi kitose panoramose. "Žmonės pamiršta grožėtis" - sako jis. Gal ir teisybė. Pamiršta mėgautis. O man kartais labai norisi sėdėt ant pasaulio krašto ir tabaluoti kojomis. Ir kartais taip pasitikti rytus. 

Ir dar vakar maloniai nustebau, kaip tipiškas marozėlis draugiškai pasisveikino su vairuotoju, sakė "sustokite, prašau", ir "ačiū" išlipdamas. Treningais maskuojamas intelektas. Bet smagu maloniai nustebti. 

Įdomu, kaip ilgai išbūsiu taip, kaip man būti nesiseka. Bet keistai jaučiu, kad yra reikėjimas. Pabūti. 

Dabar kogero jau atėjo laikas toms egzamino skaidrėms. 

Sveika, sesija!

Gera Tave vėl čia matyti! Gera? Keistai studentui turėtų atrodyti sakinys "gera matyti sesiją". Kita vertus, po visų darbų ir kursinio, tikrai atrodo, jog teliko TIK egzaminai. Ramiai jiems besiruošiant, nelekiant strimgalviais, nereikalaujant iš savęs be proto daug. 

Galėčiau pasiduoti masiniam jausmui "aaaa, ryt egzaminas" ir panikuoti. Bet daug labiau norisi ramiai klausytis muzikos per pertraukėles tarp manijos ir depresijos, gerti žaliąją arbatą, galvoti apie darbelius, kuriuos reikia nudirbti, ir apie tuos, kuriuos norisi. Ir dar šiandien smagiai nusišypsojau, padariusi vietos savo spintos apačioj ir greit ją vėl užpildžius. Turbūt taip būna su viskuo - jei norisi kažko naujo, reikia atsikratyti seno. Net ir tokiuose paprastuose dalykuose kaip krepšiai :)

Mažais žingsneliais nusprendžiau keliauti mažėjimo kryptimi daugelyje dalykų. Vis dažniau kylantis klausimas apie kokybiškumą ir kiekybiškumą ima duoti rezultatų. Tiesa, atsiradus laiko dar reikės nemažai darbo įdėti, norint pajudėti kryptimi, kuria norisi, bet kažkaip imu labai suprasti, jog verta ir vertinga puoselėti savyje mažesnio vartojimo kultūrą. 

Žiūriu šiandien į žmogų, ir galvoju: nepaisant  to, kad kartais viską žiauriai perdedi, yra dalykų, kurių turėčiau iš tavęs pasimokyti. Gal dėl to ir smagu kartais tiesiog pakeisti lokacijos vietą - gyvenime ir auditorijose.

5 o'clock in the morning

Skambesys: http://www.youtube.com/watch?feature=endscreen&NR=1&v=x8ccDb6n5Wg

Pastarąjį savaitgalį kaupiau savo džiaugsmo kertelėj nuostabius vaizdus, akimirkas, žmones, poilsį, atgaivą, lengvumą. Ir iš tiesų jaučiau buvimą stebukle, gulėdama vidury nakties po žvaigždžių jūra. Tylu tylu, tik žiburiai nemiega. Labai norėjosi dalintis. Žaidžiau žvaigždžių šachamatais, su Juo besikalbėdama. O jis tik tylėjo ir šypsojosi. Ir apkabinęs prisiglaudė. Nežinau, kas Jis. Bet visa širdim pasijutau stebuklo dalimi. 

Taip ir būčiau išsivežusi nuostabų jausmą su savim kišenėj, jei ne ten atsidūręs pykčio akmenėlis, šiek tiek apsunkinęs. Kita vertus, pamąsčiau iš kur jis ir ką jis man reiškia. Šiek tiek susidėliojau. Ir labiau su atvira širdim, nei su neapykanta žadu vėl bandyti. Tuomet, kai būsiu pailsėjusi. 

Labai mėgstu mūsų mažąsias arbatos gėrimo ceremonijas. Bendrystė, draugystė, pasidalinimai, palaikymas, supratimas, įžvalgos ir išvados. Davimas ir ėmimas. Man tai begal svarbu. Kaip ir kitas atvirumas, kurio vis dar stebiuosi. Ryšys tarp žmonių kartais būna paremtas nesuprantamais dalykais.  Nors imant žmones apskritai, kartais jaučiu pasidalinimus, pavadinimu "pažiūrėk, koks aš fainas". Išklausau ir tokių. Tik ką tai duoda, vis dar nesuprantu.
Nuovargis. Dar valandėlė, ir keliausiu kaupti jėgų šimtams spausdintų lapų.

Pasidovanoti sau sekmadienį

http://www.youtube.com/watch?v=c__noWWtdZg

Kartais visai netyčia sekmadienis užklumpa vidury savaitės. Atsineša su savimi kiek apniukusią dieną, ramybę, šiltą chalatą ir arbatos puodelį su šokoladu, draugę kitapus ekrano, pokalbius apie viską ir apie nieką. Guli šalia, dvelkia ramybe, apklosto šiltais patalais. Kartais norisi tokias akimirkas užkonservuoti, sudėti į mažus gražius stiklainius, kad prireikus galėtum kabinti šaukštais, visai taip, kaip mamos virtą uogienę.

Taip, kartais iš tiesų sugebu susikurti žavingai nuostabų paprastumą. 

Nežinau, ar žodžiai visada yra geriausia kalba. Kažkur skaičiau, kad mes taip įpratome naudoti žodžius viskam išreikšti, kad nebemokame jokių kitų būdų. Visgi kartais tylėdama galvoju, jog nekeldama klausimų gaunu kur kas daugiau atsakymų. 

Kažkoks lengvumas. Nežinau iš kur jis, turint galvoje ant nosies kabančią sesiją, vis dar nebaigtus darbus, planuojamas keliones ir ne pačią lengviausią vasarą. Bet taip gera ir lengva. 

Absiglėbus sekmadienį. 

Žmonės sukurti žmonėms

 Imu skųstis. Ieškoti bėdų savyje, mintyse svarstyti - gal per daug kavos, o gal be alkoholio, vėl pastebėti savyje bjaurią savybę, kurios jau maniau esanti atsikračiusi, žiūrėti į žmones ne meilės, o tiriamosiomis akimis ir... ir man tai nepatinka. Sunku ir taip gerai pažinoti save, kai kiekvieną nerimą ir baimę analizuoji, narstai po kaulelį, žinai iš kur ji atsiranda ir kokios bus to pasekmės. Kartais man tikrai dėl to baugu. 

Ir šiandien beeinant Vilniaus gatve ir besvarstant, kokios neesam, bet galėtume būti, ir kad dabar yra tas metas, kai vis dar lengva sau įskiepyti įpročius, lenkti save į vieną ar kitą pusę, mesti į balas ir bandyti išplaukti. Vėl ir vėl norisi klausti - kas galėtų būti tas mažas pirmas žingsnis?

Žiūriu į Ją ir žaviuosi. Net ir žinodama, kiek daug jai visko tenka ištverti, ir kokia ji viduje trapi, tikrai žaviuosi. Dėl to tikrumo ir buvomo tokia, kokia yra. Bet būtent tai ji šiandien ir sakė - matau daug žmonių, kuriais žaviuosi. Bet nenoriu jų gyvenimo - noriu kurti savo istoriją. 

Ir dar vis labiau imu suprasti, jog nereikia būti draugytėmis, norint smagiai praleisti laiką, suvalgyti ledų, paplepėti apie draugus, vaikinus, madas bei gyvenimą. Žmonės tiesiog sukurti žmonėms. 

Vis nauji ir nauji suvokimai. Ir žodžiai. Kada ateis veiksmų eilė?
O mano mylimoji man užrodė labai gražių dainų...  http://www.youtube.com/watch?v=x8ccDb6n5Wg&feature=endscreen&NR=1

Gerų dainų ir gražių paveikslėlių diena

Gal taip ir būna, kai maždaug šešias valandas iš eilės neatsitrauki nuo kompiuterio, su ilgom paslampinėjimo po internetines erdves pertraukom, berašydama kursinį darbą. Ir randi visokių gėrybių čia, gražių gyvenimų, gražių įamžintų akimirkų. Pasikraunu gėriu nuo viso to. Ir šiltai šypsausi visiems tiems, kurie dalinasi. Gera dalintis. 

Yra žmonių, dalinančių šilumą. Ir yra tų, kurie minta bloga energija, kaip šiandien prisiminiau. Ir galvoju, labai nekas, jei kažkas manęs nemėgsta taip pat labai, kaip aš nemėgstu. O ši galimybė visai reali. Imu svarstyti apie visas tas rytų religijas, sakančias, jog neigiamos emocijos pačios iš savęs yra blogis. Negalima pykti, nekęsti, liūdėti. Negalima, galvoju aš, jei nuoširdžiai sugebi to nedaryti, o ne slopinti viduje. Su slopinimu gali prastai baigtis. 

 Ir dar šiandien pagaliau nupučiau dulkes nuo dviračio, kuriuo apsukau kelis ratus aplink rajoną. Reikia sutepti grandinę, sutvarkyti galinius stabdžius - dėstau lyg mechanikė, tepaluotomis rankomis grįžusi iš savo pasivažinėjimo. Bet patinka man taip. Kitą kart įsimesiu kuprinėn knygą, dekį ir keliausiu į panemunės parką popiečiauti. Matyt tada, kai galvos nebespaus vis atidėliojami darbai darbeliai. O gal kaip tik su jais drauge. Juk gamtoj ne tik maistas skanesnis, bet ir darbai lengvesni. 

O šiaip pagrindinė pamoka, kurią dabar mokausi, yra apie tai, kaip svarbu paleisti. Kartais ne tada, kai reikia ar nori, o kai aplinkybės taip susiklosto. Galbūt išmoksiu.  

Ir pabaigai - šiandienos dainos: 

http://www.youtube.com/watch?v=7iODSZL7XkQ

http://www.youtube.com/watch?v=-nwdjQmc_N8&feature=share

Dar prieš važiuodama į Italiją, berods turėjau viziją, kuo noriu ten gyventi, ką patirti, ir kokią save iš ten parsivežti. Nežinojau būdų, kaip tai padarysiu, buvo tik tai, kuo tuo metu man labai labai reikėjo. Iš tiesų puikiai įsivaizdavau ir šį laiką, kurį leidžiu dabar. Vėlgi, išties ne su visu tuo, ką dabar turiuosi, bet vienaip ar kitaip. Tik kada žmogui gana? Ir mano mintyse jau vėl nauji planai, apie tai, ko noriu iš šios vasaros ir kokią save noriu parsivežti. Yra tokia patarlė, jog tu planuoji, o Dievas juokiasi. Kita vertus, galvoju, o ko gi jam juoktis? Kai kažko išties nori, visas pasaulis padeda tai įgyvendinti. Ypač, kai tas poreikis gilus, subrandintas, vidinis.

Atšilus, miestas tampa pilnas istorijų. Kartais visai netyčia tampu jų žiūrove. Būna tų istorijų gražių, tikrai. Kai kurioms galvoju net šiek tiek pavydžiu. Kita vertus, labai geras vidinis pajautimas apie tai, ko šiuo metu man reikia ir norisi, neleidžia suklysti. Ir labai gražiai susiformavusi ateities vizija, kuri visai netikėtai kažkada šovė galvon, man labai neduoda ramybės. Lyg žinočiau, jog tam tikri žingsniai tiesiog laukia būti surasti. 

Ir dar - rūpesčius ir plaukų galus palikau kirpykloj. Ir galvojau, kad į pasimatymus vaikinų laukti daugiau nei valandą reikia tik Italijoj. Klydau. :)

Maybe it's not about the happy ending. Maybe it's about the story.

Užsinaktinėjusi, parašiusi pirmąjį savo kursinio puslapį ir tuo nesididžiuodama (nesnorėtųsi, kad būtų jau paskutinysis), kavą vis dažniau pakeičianti žaliąja arbata, atradusi pavasarį ir nuostabiai gražias popietes jame, bežiūrinti į du mylinčius žmones ir jais besidžiaugianti, vis pagalvojanti apie žingsnius į priekį ir žingsnius atgal, perkanti bilietą į vieną pusę, rašanti laiškus su žodžiais "tikiu, kad dar susitiksim", besiklausanti dainų itališkai, besidžiaugianti gražiais kadrais... ir visgi - kažko neramu. Ir nežinau kaip dėliotis gyvenimą, nes nežinau, ką reikia dėliotis. Tad laukiu ir tikiu, kad viskas savu laiku. 

Tiesa, kartais mėgstu susileisti sau skausmingų vaistų, lygiai taip pat užsinaktinėjusi, ir pabusti rytą su tuštuma. Bet tik trumpam. Nes nors ir neramu, žinau, kad dabar yra vertingas etapas.

Baisu, kai atrandi dalykus, kuriuos reikia keisti. Ir kai supranti, kad žingsniai yra negrįžtami. Gal tai ir yra egzistencinis nerimas.

Laukia patalai su mėgstamiausio knyga.

Mur

Tokios saulėtos ir nuostabios dienos kaip ši mano galvoje atsispindi milijonais šviesių minčių. Mano keliai namo dažnai virsta keliais į parkus ir kavos puodelius, šiltus pokalbius ir trumpąsias žinutes, kurios savyje talpina daugiau, negu keletą žodžių.
- Žinai, galvodama apie mūsų draugystę, labai džiaugiuosi, kad ji sugrįžo į čia ir dabar. Manrods, ilgai buvom užstrigę praeity, - sakau betiesindama jai plaukus.
- O tu daug galvoji, - šypteli. 
Ir iš tiesų, tie milijonai minčių kartais labai sudėlioja taškus ant i. Apie tai, kaip patogios aplinkybės neverčia daryti sprendimų, ir ramiai palieki juos laikui. Apie tai, kaip be dėmesio merginos vysta. Apie žmones, kurie išeina ir visada sugrįžta. Apie žmones, kurių klausimas "Kaip gyveni?" iš tiesų nori atsakymo.Ir netgi apie motyvaciją, kurią tokios saulėtos dienos atgaivina, ir tikrai atrodo, kad gali kalnus nuversti. 
Ir dar tokiom saulėtom dienom norisi kraustytis darbus rašyti jei ne į parką, tai bent į balkoną. Kaip katinas prieš saulę - murkiu.

P.S. Vaidos kartais turi ne tik Neringas, bet ir Vaidas. Tik tyliai.

Metų laikai

Eidama šiek tiek lyjančiu taku vis galvojau - teisi buvai Tu, sakydama, jog mūsų mokslai verčia ne tiek atsigręžti į kitus, bet ir įsave. Labai daug į save.Analizuoti kiekvieną savo žingsnį, poelgį, mintį, jausmą, idėją... Kartais tai nėra lengviau (o dažnai ir sunkiau), nei gilintis į kitus. Nes nuo savęs nenuslėpsi nieko. Tik priežastis vieno ar kito poelgio ne visada paprastai suvoki. Arba nenori suvokti. 

O apie laiko planavimą, tai labai įdomi mano proto logika. Jei leidžiu sau visą dieną tiesiog nieko neveikti, kita diena būna kur kas produktyvesnė nei yprastai. Taip nutiko šeštadienį, kuomet ankstyvą rytą gaivinau mintis pasibėgiojimu, ir liejau raidėmis strapsnio analizėj; taip nutiko šiandien, kai sugebėjau pasidaryti net du vilkintus darbus. Galimybės beribės, o aš kartais tuo abejoju. Apskritai abejonė yra keistas dalykas. Ji priverčia ne(pasi)tikėti, sustoti ir pagalvoti, dar kartą pasverti. Kiek tai gerai ir kiek ne, vis dar negaliu nuspręsti. Kartais ji mus sulaiko nuo beprotystės. Kartais sustabdo nuo puikių galimybių išnaudojimo. 

Viena, ką gali padaryti čia ir dabar, tai mažais žingsniais vis įrodyti sau, jog Tu gali - girdėjau šiandien savoj konsultacijoj. Kažkur labai abstrakti ši mintis seniai skraidė mano galvoje, tik matyt reikėjo pokalbio jai įsivardyti. O gal dar ir tolimas pokalbis australietiškai, kuomet suvokimas, jog esu atsakinga tik už save, kažkaip išlaisvino. Net neapgalvojant apie laiko sąnaudas ir kitus dalykus. 

Nepadariusi vieno, darau kita - degdama žvakes ant palangės galvoju. Ir vis niūniuoju naują savo meilę - http://www.youtube.com/watch?v=U7Xgthmdnbc

Užsitinginiauti iki begalybės.

Lyjant lietui, prasisklaidant debesims, vėl lyjant, atsėlinant tamsai - tarsi meškinas tūnau guolyje ir niekur iš jo pajudėti nenoriu. Ar sąžinė negraužia? Kartais. Kai galvoju, jog kartais skundžiuosi, kad laiko maža, o kartais jį švaistau kairėn ir dešinėn tarsi jis būtų bevertis. Bet argi ne taip pat elgiuosi ir su daugeliu kitų dalykų. Kartais pinigais, kartais žmonėmis, kartais žodžiais. Kartais dešimtimis, o kartais trūksta to vieno, kurio niekur nerandi. Lito, žodžio ar žmogaus. 

"Nebėra to virpulio, kuris būdavo kažkada, klausant jo dainų" - diskutuojam vakar, scenoje begrojant tam, kurio dainos dar neseniai buvo skambesys manęs. Viskas keičiasi - pripažįstu dar ir dar kartą sau. Ne, nebuvo koncertas prastas. Tikrai šaunus. Bet yra dalykų, kurie esu aš, ir kurie nebeesu. Ir nors ne visada lengva tai atskirti, "etapus svarbu užbaigti". 

Ir dar labai norisi parašyti kažką apie tai, kaip apskritai jaučiuosi dabartiniame gyvenimo etape, tačiau sakiniai dėliojasi labai prieštaringi. Viena vertus, esu patenkinta kaip, su kuo ir kur esu, bet karts nuo karto aplanko noras tolti. Ir dar nežinau, ko šiuo metu man reikia labiau - mažų gražių akimirkų ar tolių tolimų. Natūraliai, šie etapai daugiau mažiau patvirtinti mano dienotvarkėje. Bet ar aš judu kartu su kryptimis, kuriomis einu?

Vėjuotai

Beeidama saulėtu vėjuotu taku šiandien supratau, jog nenoriu sėsti į tą patį autobusą,važiuoti ta pačia kryptimi, grįžti į tuos pačius namus. Kogero, jei vėjas nebūtų toks šaltas, būčiau tiesiog pasiėmusi kavos puodelį ir traukusi į visai jaukų senamiestį ieškoti išsiilgto pavasario. Tačiau šaltas vėjas gnaibė skruostus ir šilumos ieškoti patraukiau į Jos namus, kuriuose jaučiuosi laukiama. Kavos? - klausiu. Kavos :) - atsako. Ir mes plepam toj mėlynoj virtuvėj apie aplinkinius, darančius skubotas išvadas, apie kraštus, iš kurių nesinori grįžti, apie žmones, vis sugrįžtančius, apie sukneles, kurias sunku išsirinkti, apie draugystę - nesikeičiančią. Ir gera, iš tiesų gera, kad yra žmonių, su kuriais santykį galiu išsaugoti metų metus. Didesnį ar mažesnį, stipresnį ar silpnesnį - bet ši draugystė tikrai atlaikiusi ne vieną cunamį. 

O po to keliauju ieškoti sau motyvacijos, kurios pastaruoju metu pasigendu (ir kartais visai noris dėl to kaltinti vis neateinantį pavasarį). Bet žinau, kad paprasčiausias dalykas, kurį galiu daryti, tai sėdėti ir teisinti save milijonais priežasčių, kodėl galiu nedaryti nieko. Bėda ta, kad nenoriu. Ir man itin nepatinka tas jausmas, kai pati savim nesižaviu. Tad kartais spirteliu sau į užpakalį ir jei neįveikiu tikslo iki galo, tai bent jau žengiu pirmuosius žingsnius. 

Dar žinau, kad sunku palaikyti santykį per atstumą, net jei žmogus labai brangus. Bet neliūdžiu dėl to. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą toliau. Bet gera rašyti laišką ir išsiųsti jį su lietuvišku šokoladu, kuris taip patiko. "Kartais laimė ateina tyliai". Į pašto dėžutę. 

Ir dar šiuo metu daug norisi kalbėti citatomis, nes knygas vėl pradėjau skaityti autobusuose, išnaudodama akimirkas. 

"Žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia tave atkreipti dėmesį ir keisti gyvenimą." 

Saulėtas penktadienio rytas

Man išties begal patinka, kai išaušta gera diena. (Na ir kas, kad šaldytuve neradau pieno kavai.) Prasidėjusi gana vėlyvai, ji pasitiko mane žodžiais "ėidamas namo supratau, kaip jūsų pasiilgau". Gražus dalykas, tas ilgesys. Ypač, kai dalykai, kurių ilgiesi, iš tiesų yra tokie mieli, žaismingi, gražūs. Ir gal išties draugystei sienų nelabai yra. Draugas ir už kelių tūkstančių kilometrų lieka draugu. Todėl šiandien planuose - ir atvirukų pirkimas, bei pašto ženklai Europon bei Australijon.. :) 

O kai manęs paklausė "Iš kur jūs pažįstami?" tesugebėjau atsakyti kažką panašaus į "Ai, mes jau kokį dešimtmetį draugai", ir visai tame nepameluoti. Žavu, kai pažįsti žmogų taip gerai, jog kartais net sunku prisiminti, kada gi susipažinot. Apskritai, šiuo metu labai žaviuosi žmonių pokyčiu. Kaip asmeninis pasikeitimas su vienais suartina, su kitais išskiria. 

Paryčiais keliaudama namo žavėjausi užmigusiu miestu. Tylu tylu, tik žiburiai nemiega. Ir viduje tokia ramybė,kad einu teisingu keliu. Ir kad man jis patinka. 

http://www.youtube.com/watch?v=jZhQOvvV45w&feature=BFa&list=FLyQ9k96ok4CZ0I9yUBX238Q&lf=BFp

Pertraukėlė

A la pertrauka perskaičius ilgiausią ir vieną sudėtingiausių konspektų savo gyvenime. Vis dar nežinau, kaip viską išmoksiu, judėdama sraigės tempais su bene nuline motyvacija. Ne, man nėra dzin. Tik rasti kažkokį stimulą viską daryti gerai kažkaip nesigauna.
O besnausdama po pirmųjų konspekto lapų (taip, besimokant man labai skaniai miegasi), ėmiau tartis su savim dėl aktyvesnės veiklos. Žinau, kad pavasaris dar nedžiugina taip labai, kaip norėtųsi, tačiau jaučiu, kiek daug laiko prašūdeliauju veikdama nieką. O darbai ir kursinis taip keliauja keliauja į priekį, taip ir nesulaukdami savos dienos. Ir pasitvirtina sena gera taisyklė, jog kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau spėji. O štai su mažu jų kiekiu visada nespėji nieko. Neatitinkant mintims ir elgesiui, kažkurį reikia keisti.
O savaitgalis buvo begal puikus, net jei su kažkokiais keistais padariniais. Atsipalaidavimas ir laiko nepaisanti draugystė, miegas svetimose lovose, romas su laimu ir ispanai Erasmusai traukiny namo.

Ir, by the way, gal aš ir nupopsėjau, bet ji man dabar labai patinka:
 http://www.youtube.com/watch?v=j2WWrupMBAE&feature=related

Uncountable ways to be

Ir negaliu aš mokytis, kai galva pilna visko, apart grupių teorijos ir praktikos! Ir krausiu krepšį savaitgalį, važiuosiu traukiniu į Sostinę, skaitysiu traukiny psichitariją, žavėsiuos (savimi) tyliai, kaip žaviuosi tais keliaujančiais žmonėmis, kuriuos matau pro langus, gatvėse, traukiniuose ir autobusuose. Kartais net ne kryptis ar tikslas yra svarbu, o pats procesas, pats judėjimas. Ir gal ne tiek kilometrais, kiek keliavimu vidumi.
Esu šiandien laiminga dėl visų tų, kurie sužino savo distancijas, kurias turės įveikt. Pamenu, kokia didžiulė gimtadienio dovana man tai buvo pernai. Šiemet... šiemet ditancijos jau kitos. Ir kitom kryptim. Bet galbūt ne prastesnės, nei buvo pernai.

"It can be guaranteed that the signs that life sends us will be confrontive, challenging, and always pointing us to the place promising us our next most powerful opportunity for growth."

one evening i felt

I'm still thinking that everything is moving forward. That my dreams of myself will come true. Sometimes i regret the things i didn't done before, or yesterday or just an hour ago. But i know there is no time for that. There is no time for regrets.
Sometimes i really feel like i'm here on my own in this world. There are family, friends around, but in general you born alone and you'll die alone. All the streets sounds like loneliness. I'm just walking, walking... Meet the person, leave the person, love one, hate, every day moving... Sometimes i look at my back, see all those, which i left behind and thinking about coming back. But if i come, i won't do that because i need it. I would do that because at the moment i felt not strong enough to move forward. No one should be treated like that.
I want to dream a lovely, sweet dream tonight. In my pink pajamas, in my autumn colors' bed clothes... I want to feel beloved. Like i did just behind.

This is one of my laziest weekends

Tarsi koks naminis katinas miegu lig pietų, šiek tiek skaitinėju, žiūriu filmus ir serialus, geriu arbatas didžiuliais kiekiais, ir visaip kitaip tinginiauju. Turbūt oficialioji versija turėtų skambėti - mokausi. Bet iš tiesų viskas kaip visada. Kad ir kiek sau kalbėtum, kad jau kitą kart tai tikrai pradėsi anksčiau.
O bežiūrėdama vieną savo serialų galvoju, koks smagus dalykas yra draugų kompanija. Ir palydėti saulę prie jūros, mėgautis vynu, mėtyti akmenukus, mirkyti kojas... kiek gražių prisiminimų. Blogieji laikui bėgant išnyksta lyg dūmas (nors ne kažin kiek jų ir bėra). Ir visgi - jau grįžau. Jau nebesapnuoju naktimis, jau nebemirštu iš noro sugrįžti, jau esu čia. Ir planuoju savo dienas, seminarus, pasivaikščiojimus, vasaros darbus... Viskas sugrįžta į Lietuviškas vėžes. Ir pati sau galvoju, jog dažnai viskas esti nei taip gerai, nei taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ir jei koks gražus žmogus norėtų užsukti į svečius arbatos, aš jo mielai laukiu :)

Mano pasaulio knyga

Citatos iš Paolo Coelho knygos "Zahiras"

"Kaip gali žinoti, nori ar ne, jei niekuomet nebandė?"

"Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius /.../"

"Kai kas nors dingsta - tai tam, kad atsirastų kas nors kitas - aš vėl atrasiu meilę."

"Tikroji laisvė - tai ne būtis be kompromisų, o galimybė rinktis - įsipareigoti tam, kas man geriausiai tinka."

"/.../ gebėjo mylėti nežemindama savęs ir neprašė atleisti /.../"

"Visata kalba savo kalba, vadinama "ženklais", ir kad norint ją suprasti pakanka atviru protu apžvelgti, kas vyksta."

"Visada gauni pamoką, kai esi tam pasiruošęs, tereikia atkreipti dėmesį į ženklus, visada išmoksi, ko reikia kitam žingsniui."

"/.../ drugnas maistas nedirgina gomurio."

"Staiga, stuvėdamas centrinėje navoje, suvokiu labai svarbų dalyką: katedra - tai aš, kiekvienas iš mūsų. Mes augame, keičiasi mūsų būdas, pamatome savo silpnybes, kurias būtina nugalėti, ne visada pasirenkame geriausią sprendimą, bet vis tiek einame pirmyn stengdamiesi nepalūžti, elgtis teisingai, kad pagerbtume ne tas sienas, ne duris ar vitražus, o ten, viduje, esančią tuščią erdvę, erdvę, kur garbiname ir dieviname visa, kas mums svarbu ir brangu."

"Gerbk savo laiką šioje žemėje."

"Negalime sau leisti prabangos visą laiką būti nelaimingi."

"Kai ateina kančia, geriau su ja susitaikyti, nes ji nedings vien todėl, kad dėsies jos nejaučiąs."

"Visada reikia žinoti, kada baigiasi vienas etapas."

"/.../ negalima nieko spartinti, kol neateina laikas susiųti."

"Todėl ypač svarbu leisti kai kuriems dalykams išeiti. Atsikabinti nuo mūsų. Reikia suprasti, kad niekas nežaidžia pažymėtomis kortomis, kartais laimime, kartais ne. Nesitikėkite, kad žmonės jums ką nors grąžins, nesitikėkite, kadjie pripažins jūsų pastangas, suvoks, koks jūs genijus, supras jūsų meilę. Ciklus reikia baigti. Ne dėl išdidumo, dėl nesugebėjimo ar dėl išpuikimo. O tik dėl to, kad visa tai jau nebeįsipina į jūsų gyvenimą. Uždarykite duris, pakeiskite plokštelę, išvalykite namus, nupurtykite dulkes. Liaukitės būti tuo, kas buvote, ir tapkite tuo, kas esate."

"Buvau pamiršęs, kad visuomet reikia iš naujo eiti Šventojo Jokūbo keliu, išmesti nereikalingą bagažą, palikti tai, ko reikia šiandien. Leisti meilės energijai laisvai srūti iš išorės vidun ir iš vidaus išorėn."

"Aš vėl buvau laike, kai viskas aplink mane keitėsi, ir aš troškau, kad taip būtų iki galo."

"Aš nebebuvau aš. Buvau niekas - ir tai man atrodė nuostabu."

"Tarytum ir mes patys galėtume ir turėtume būti tokie kaip stepė - tušti, bekraščiai, tačiau kupini gyvybės."

"Kai gulėjau ligoninėje, meilė kreipėsi į mane: "Esu viskas ir esu niekas. Esu kaip vėjas, todėl negaliu įeiti ten, kur langai ir durys uždaryti".
O aš jai atsakiau: "Bet juk mano durys tau visada atviros!"
Ir meilė man atsakė: "Vėjas - tai oro gūsis. Tavo namuose oro netrūksta, tačiau viskas uždaryta. Apdulkės baldai, drėgmė sugadins paveikslus ir išmargins dėmėmis sienas. Tu galėsi kvėpuoti, pažinsi dalį manęs, tačiau aš ne dalis, aš - Visuma, o šios visumos tau nelemta pažinti".
Regėjau apduklėjusius baldus, paveiklus, kuriuos buvo sudarkiusi drėgmė, ir neturėjau kitos išeities, tik atverti langus ir duris. Kai taip padariau, vėjas viską išvalė. Norėjau išsaugoti prisiminimus, išsaugoti, ką itin sunkiai, mano manymu, buvau pasiekęs, tačiau viskas dingo, buvau tuščias kaip stepė."

Kontrastai

Tarp mano dienų, tarp žmonių, kuriais žaviuosi, tarp mylimųjų ir dainų... Kontrastai. Galbūt natūraliai, kai esi pereinamajam etape tarp senosios savęs ir naujosios savęs, kai integruoji naujas mintis ir jausmus, po truputį ištrindama senus ir nereikalingus, kai vėl atbunda noras ieškoti, pažinti... Kai nesinori pamesti to, ko taip ilgai ieškojau. Kaip smėlis mano rankose gyvenimas, o gal jo nuotrupos, o gal prisiminimai. Galbūt smėlis naujai kopai. Galbūt tik vėjo dulkėms.

"Manau, svarbiausias dalykas, tekęs mūsų kartai - nesuskaičiuojami būdai būti" - skaitau citatą, kuri mane palietė taip, kaip seniai kažkas buvo palietęs. Nesuskaičiuojami būdai būti.

Labai kvaila galvoti, kad kažkas padarys tave laiminga.

To negali padaryti niekas - nei pinigai, nei naujos pažintys, nei draugai, nei šeima. To negali padaryti niekas kitas, išskyrus patį žmogų, išskyrus pačią save. Ir kaip gi tu padėsi kitiems, jei nesugebi padėti sau - klausia neretas mano kolega, užkluptas blogos nuotaikos. Kogero klausia. Bent jau kartais klausiu aš. Bet dabar savo klausimą pakoregavau šiek tiek kitaip - kaip kitus mokysi priimti tokius, kokie jie yra, pati nepriimdama savęs?
Laimingi žmonės yra gražūs. O kokie yra nelaimingi? O gal savo laimė tiesiog kažkur pametę, išbarstę vėjuose ir laukuose, palikę svetimose šalyse, tuščiose kišenėse, liūdnuose veiduose, užkasę po žame kartu su mylimais žmonėmis, o gal tik po to juos įvertinę...
Sunku ieškoti pagalbos artimiems žmonėms, kai matai, kad jiems negera. Sunku ieškoti ir sau, nors pajautimas, kad dar galiu išbūti viena, atrodo dar logiškas.
Pavasariu tebetikiu. Tebetikiu ir šviesa ateitim. Tiesiog niūru viduje taip pat stipriai, kaip ir už lango. Ir lyja pavasario lietūs nuobodžiai...

Daug įdomių minčių gimsta važiuojant autobusu

O kadangi gyvenu miesto krašte, ir kartais (kaip šiandien) dargi važiuoju namo labai keistu maršrutu, spėju pamatyti ir pamąstyti daug įdomių dalykų. Tėvams berėkiant ant mažos mergaitės, jog ši "daugiau niekur su jais nevažiuos, jei šitaip elgsis", svarsčiau, kaip dažnai žmonių mintys ir poelgiai atitinka vieni kitus. Tikiu, jog tie tėvai nori būti gerai tėvais ir kogero negalvojo, jog kažkada rėktels ant savo dukrelės taip, kad visas autobusas girdėtų. Bet štai. O ko gi pritrūksta? Žinių, kaip auginti vaiką? Kultūros ir etiketo? O gal tiesiog - kantrybės?
Pamenu, kalbėjomės ilgai ilgai su D apie šeimą, ir kaip mamos pamiršta, būdamos mamomis būti ir žmonomis. Kad šeima netampa tik vaikučiu, net jei ji pagausėja. Ir kaip svarbu mokytis skirstyti dėmesį ir prioritetus. Kaip svarbu moteriai neapsileisti, nebūti užsidariusiai namuose, paslėpti visus tušus ir aukštakulnius. Kartaistaip nutinka, ir net ne visada šeimai pagausėjus, o tiesiog pripratus vieniems prie kitų. Pamenu, sakė man tada - teoriškai kalbi kaip labai protinga moteris, pažiūrėsim kaip bus praktikoj.
Taip, niekada nežinai. Ir kartais turbūt visi sau leidžiam pabūti slunkiais. Gal tik ne per ilgai. Italija mane šio to išmokė. :)
Kalbant apie ją - vis dar sapnuoju kasnakt. Šiandien vaikštinėjau po Porta Nuova apylinkes, prie savo antrųjų namų. Padariau sau išvadą, jog Italija gyvens mano galvoj aktyvų gyvenimą lig kito kelionės taško, kurį, labai tikiuosi, rasiu.

Searching for inspiration

Visą savaitgalį ieškojau. Pasislėpusio, pradingusio, apleidusio įkvėpimo. Įkvėpimo viskam - eiti, daryti, kalbėti(s), gaminti, mokytis... Atrodo, geriausia, ką sugebu daryti, tai būti. Būti prie krūvos senų žurnalų, televizijos pultelio ir kompiuterio ekrano. Ir jau taip tikėjau tikėjau, kad pavasaris, kad balos susigers žemėn ir galbūt jau, jau greit įkvėpsiu naujos žalumos. Bet kolkas tik kaupiu kaupiu mintyse, svajoju apie save pačią, kitokią.
Vartau albumus, vakarėlius ir vietas tų, kurie liko, ir vis klausiu savęs, kodėl aš nelikau. Žinau visus atsakymus, kuriuos sakiau sau, darydama šį sprendimą, bet nei vienas jų neatrodo vertas tiesos gramo šiuo metu. Bet juk visada atsiduri ten, kur turi būti, tiesa? Juolab, kai dabar manęs reikia patiems artimiausiems.
Kažkaip keistai. Tikėjausi sunkumo, bet kažkokio ne tokio. Kažkokio kitokio. O dabar tikrai jaučiuos užsnigta užsnigta...
O protingiausia mintis, kurią radau viename tų senų žurnalų, skamba taip: " Negaišk laiko laukdama įkvėpimo. Pradėk dirbti, įkvėpimas pats ateis."

Kai senų namų tiesiog nebesinori

...o rašyti vis dar norisi, ypač, kai už lango balos ir taip smagu tupėti namuose. Jei norisi rašyt, tai rašyk kursinį - sakyčiau sau, jei mąstyčiau logiškai. Bet logiškai aš dažniausiai tiesiog nemąstau. O einu, kur rodo širdis, tingulys ar gražios gatvelės veda. Kartais visai be tikslo. Bet beveik visada randu tai, ko ieškau, o gal net nežinojau ieškojusi.
Ir šiandien, bevaikštinėdama su kone vaikystės draugu, nustebau, pamačiusi, jog iš mano arbatų krautuvėlės dabar belikusi rankdarbių krautuvėlė. Gaila, jog skaniųjų arbatų nebėra. Bet rankdarbiai juk ne maxima, tad labai nepiktauju.
O apskritai keliauju be tikslo šiom dienom. Kupina išsiskyrimų nuotaikos, kažkokio lyg apledėjimo, sustojimo ir nebežinojimo, kodėl ką darau ir kodėl kur keliauju. O gal nekeliauju niekur ir tiesiog bijau, jog čia sustojusi tiesiog pamiršiu apie visa tai, ką svajojau. Sako, jog yra du dalykai, vedantys gyvenimą - meilė ir baimė. Dažniausiai pasikliauju pirmąja. Bet dabar jaučiu kaip į nugarą alsuoja antroji. Dievaži, jaučiu.
Labai noriu pavasario. Noriu žibučių, tulpių kovo aštuntosios proga, žolės dygimo ir debesų melsvėjimo. Pasakykit, kad jau greit, jau greit. Aš dar truputį užsimerksiu ir palauksiu. Tuoj tuoj.
Ir širdutėj vis dar tuksena tikėjimas, kad su pavasariu ir aš pražysiu.

Norisi džiaugtis ir džiuginti

Kalendorius rodo vasario antrąją pusę. Ir iki pavasario beliko pusantros savaitės. Gal dėl to toks pozityvumas, toks džiaugsmas, idėjų krūvos ir svajonės galvoj. Apie žmones, mielus ir švelnius, apie pliušinį meškiną, kuris būtų visur draugas, apie darbą vasarą, kuriame uždirbtus pinigus galėčiau praleisti kelionėms, apie žalią žolę, kuria taip gera braidyti basomis, apie gaivų lietų ir badmintoną Santakoj su jaunimiečiais. Kažkas gražaus tas gyvenimas, tiesa? Ir kaip sakiau, vis dar nenukrentu nuo savo debesies. O gal nukritusi vėl ir vėl ropščiuosi atgal, nes iš ten vaizdas gražesis ir mielesnis.

Berods, turėčiau skendėti dabar depresijoj, ir iš tiesų ilgiuosi žmonių ir vietų, kuriose buvau, bet su trupučiu nostalgijos. Aš tikiu, kad tuos žmones dar bus lemta pamatyti. Ir kad mano miestas kažkada vėl taps mano miestu - bent dienai, bent valandėlei.

Gera, kad yra ką prisiminti. O tuo pačiu gera, kad yra kuo gyventi čia ir dabar. Kambarioke, kuria be proto džiaugiuosi, pasisėdėjimais su kursiokais, žmonėmis, kurie laukia ir ilgisi ir atveria tau savo namų ir savo širdies vartus.

Svajoju, svajoju, svajoju… O kartu su noru duodamos ir visos galimybės jam įgyvendinti.

Keliauju pas mamą valgyti skanių lietuviškų cepelinų, kurių neragavau jau daugiau nei pusmetį. Džiaugsmas, džiaugsmas visur aplink ir manyje.