Kalendorius rodo vasario antrąją pusę. Ir iki pavasario beliko pusantros savaitės. Gal dėl to toks pozityvumas, toks džiaugsmas, idėjų krūvos ir svajonės galvoj. Apie žmones, mielus ir švelnius, apie pliušinį meškiną, kuris būtų visur draugas, apie darbą vasarą, kuriame uždirbtus pinigus galėčiau praleisti kelionėms, apie žalią žolę, kuria taip gera braidyti basomis, apie gaivų lietų ir badmintoną Santakoj su jaunimiečiais. Kažkas gražaus tas gyvenimas, tiesa? Ir kaip sakiau, vis dar nenukrentu nuo savo debesies. O gal nukritusi vėl ir vėl ropščiuosi atgal, nes iš ten vaizdas gražesis ir mielesnis.
Berods, turėčiau skendėti dabar depresijoj, ir iš tiesų ilgiuosi žmonių ir vietų, kuriose buvau, bet su trupučiu nostalgijos. Aš tikiu, kad tuos žmones dar bus lemta pamatyti. Ir kad mano miestas kažkada vėl taps mano miestu - bent dienai, bent valandėlei.
Gera, kad yra ką prisiminti. O tuo pačiu gera, kad yra kuo gyventi čia ir dabar. Kambarioke, kuria be proto džiaugiuosi, pasisėdėjimais su kursiokais, žmonėmis, kurie laukia ir ilgisi ir atveria tau savo namų ir savo širdies vartus.
Svajoju, svajoju, svajoju… O kartu su noru duodamos ir visos galimybės jam įgyvendinti.
Keliauju pas mamą valgyti skanių lietuviškų cepelinų, kurių neragavau jau daugiau nei pusmetį. Džiaugsmas, džiaugsmas visur aplink ir manyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą