Visą savaitgalį ieškojau. Pasislėpusio, pradingusio, apleidusio įkvėpimo. Įkvėpimo viskam - eiti, daryti, kalbėti(s), gaminti, mokytis... Atrodo, geriausia, ką sugebu daryti, tai būti. Būti prie krūvos senų žurnalų, televizijos pultelio ir kompiuterio ekrano. Ir jau taip tikėjau tikėjau, kad pavasaris, kad balos susigers žemėn ir galbūt jau, jau greit įkvėpsiu naujos žalumos. Bet kolkas tik kaupiu kaupiu mintyse, svajoju apie save pačią, kitokią.Vartau albumus, vakarėlius ir vietas tų, kurie liko, ir vis klausiu savęs, kodėl aš nelikau. Žinau visus atsakymus, kuriuos sakiau sau, darydama šį sprendimą, bet nei vienas jų neatrodo vertas tiesos gramo šiuo metu. Bet juk visada atsiduri ten, kur turi būti, tiesa? Juolab, kai dabar manęs reikia patiems artimiausiems.
Kažkaip keistai. Tikėjausi sunkumo, bet kažkokio ne tokio. Kažkokio kitokio. O dabar tikrai jaučiuos užsnigta užsnigta...
O protingiausia mintis, kurią radau viename tų senų žurnalų, skamba taip: " Negaišk laiko laukdama įkvėpimo. Pradėk dirbti, įkvėpimas pats ateis."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą