Daug įdomių minčių gimsta važiuojant autobusu

O kadangi gyvenu miesto krašte, ir kartais (kaip šiandien) dargi važiuoju namo labai keistu maršrutu, spėju pamatyti ir pamąstyti daug įdomių dalykų. Tėvams berėkiant ant mažos mergaitės, jog ši "daugiau niekur su jais nevažiuos, jei šitaip elgsis", svarsčiau, kaip dažnai žmonių mintys ir poelgiai atitinka vieni kitus. Tikiu, jog tie tėvai nori būti gerai tėvais ir kogero negalvojo, jog kažkada rėktels ant savo dukrelės taip, kad visas autobusas girdėtų. Bet štai. O ko gi pritrūksta? Žinių, kaip auginti vaiką? Kultūros ir etiketo? O gal tiesiog - kantrybės?
Pamenu, kalbėjomės ilgai ilgai su D apie šeimą, ir kaip mamos pamiršta, būdamos mamomis būti ir žmonomis. Kad šeima netampa tik vaikučiu, net jei ji pagausėja. Ir kaip svarbu mokytis skirstyti dėmesį ir prioritetus. Kaip svarbu moteriai neapsileisti, nebūti užsidariusiai namuose, paslėpti visus tušus ir aukštakulnius. Kartaistaip nutinka, ir net ne visada šeimai pagausėjus, o tiesiog pripratus vieniems prie kitų. Pamenu, sakė man tada - teoriškai kalbi kaip labai protinga moteris, pažiūrėsim kaip bus praktikoj.
Taip, niekada nežinai. Ir kartais turbūt visi sau leidžiam pabūti slunkiais. Gal tik ne per ilgai. Italija mane šio to išmokė. :)
Kalbant apie ją - vis dar sapnuoju kasnakt. Šiandien vaikštinėjau po Porta Nuova apylinkes, prie savo antrųjų namų. Padariau sau išvadą, jog Italija gyvens mano galvoj aktyvų gyvenimą lig kito kelionės taško, kurį, labai tikiuosi, rasiu.