To negali padaryti niekas - nei pinigai, nei naujos pažintys, nei draugai, nei šeima. To negali padaryti niekas kitas, išskyrus patį žmogų, išskyrus pačią save. Ir kaip gi tu padėsi kitiems, jei nesugebi padėti sau - klausia neretas mano kolega, užkluptas blogos nuotaikos. Kogero klausia. Bent jau kartais klausiu aš. Bet dabar savo klausimą pakoregavau šiek tiek kitaip - kaip kitus mokysi priimti tokius, kokie jie yra, pati nepriimdama savęs?Laimingi žmonės yra gražūs. O kokie yra nelaimingi? O gal savo laimė tiesiog kažkur pametę, išbarstę vėjuose ir laukuose, palikę svetimose šalyse, tuščiose kišenėse, liūdnuose veiduose, užkasę po žame kartu su mylimais žmonėmis, o gal tik po to juos įvertinę...
Sunku ieškoti pagalbos artimiems žmonėms, kai matai, kad jiems negera. Sunku ieškoti ir sau, nors pajautimas, kad dar galiu išbūti viena, atrodo dar logiškas.
Pavasariu tebetikiu. Tebetikiu ir šviesa ateitim. Tiesiog niūru viduje taip pat stipriai, kaip ir už lango. Ir lyja pavasario lietūs nuobodžiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą