Citatos iš Paolo Coelho knygos "Zahiras"
"Kaip gali žinoti, nori ar ne, jei niekuomet nebandė?"
"Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius /.../"
"Kai kas nors dingsta - tai tam, kad atsirastų kas nors kitas - aš vėl atrasiu meilę."
"Tikroji laisvė - tai ne būtis be kompromisų, o galimybė rinktis - įsipareigoti tam, kas man geriausiai tinka."
"/.../ gebėjo mylėti nežemindama savęs ir neprašė atleisti /.../"
"Visata kalba savo kalba, vadinama "ženklais", ir kad norint ją suprasti pakanka atviru protu apžvelgti, kas vyksta."
"Visada gauni pamoką, kai esi tam pasiruošęs, tereikia atkreipti dėmesį į ženklus, visada išmoksi, ko reikia kitam žingsniui."
"/.../ drugnas maistas nedirgina gomurio."
"Staiga, stuvėdamas centrinėje navoje, suvokiu labai svarbų dalyką: katedra - tai aš, kiekvienas iš mūsų. Mes augame, keičiasi mūsų būdas, pamatome savo silpnybes, kurias būtina nugalėti, ne visada pasirenkame geriausią sprendimą, bet vis tiek einame pirmyn stengdamiesi nepalūžti, elgtis teisingai, kad pagerbtume ne tas sienas, ne duris ar vitražus, o ten, viduje, esančią tuščią erdvę, erdvę, kur garbiname ir dieviname visa, kas mums svarbu ir brangu."
"Gerbk savo laiką šioje žemėje."
"Negalime sau leisti prabangos visą laiką būti nelaimingi."
"Kai ateina kančia, geriau su ja susitaikyti, nes ji nedings vien todėl, kad dėsies jos nejaučiąs."
"Visada reikia žinoti, kada baigiasi vienas etapas."
"/.../ negalima nieko spartinti, kol neateina laikas susiųti."
"Todėl ypač svarbu leisti kai kuriems dalykams išeiti. Atsikabinti nuo mūsų. Reikia suprasti, kad niekas nežaidžia pažymėtomis kortomis, kartais laimime, kartais ne. Nesitikėkite, kad žmonės jums ką nors grąžins, nesitikėkite, kadjie pripažins jūsų pastangas, suvoks, koks jūs genijus, supras jūsų meilę. Ciklus reikia baigti. Ne dėl išdidumo, dėl nesugebėjimo ar dėl išpuikimo. O tik dėl to, kad visa tai jau nebeįsipina į jūsų gyvenimą. Uždarykite duris, pakeiskite plokštelę, išvalykite namus, nupurtykite dulkes. Liaukitės būti tuo, kas buvote, ir tapkite tuo, kas esate."
"Buvau pamiršęs, kad visuomet reikia iš naujo eiti Šventojo Jokūbo keliu, išmesti nereikalingą bagažą, palikti tai, ko reikia šiandien. Leisti meilės energijai laisvai srūti iš išorės vidun ir iš vidaus išorėn."
"Aš vėl buvau laike, kai viskas aplink mane keitėsi, ir aš troškau, kad taip būtų iki galo."
"Aš nebebuvau aš. Buvau niekas - ir tai man atrodė nuostabu."
"Tarytum ir mes patys galėtume ir turėtume būti tokie kaip stepė - tušti, bekraščiai, tačiau kupini gyvybės."
"Kai gulėjau ligoninėje, meilė kreipėsi į mane: "Esu viskas ir esu niekas. Esu kaip vėjas, todėl negaliu įeiti ten, kur langai ir durys uždaryti".
O aš jai atsakiau: "Bet juk mano durys tau visada atviros!"
Ir meilė man atsakė: "Vėjas - tai oro gūsis. Tavo namuose oro netrūksta, tačiau viskas uždaryta. Apdulkės baldai, drėgmė sugadins paveikslus ir išmargins dėmėmis sienas. Tu galėsi kvėpuoti, pažinsi dalį manęs, tačiau aš ne dalis, aš - Visuma, o šios visumos tau nelemta pažinti".
Regėjau apduklėjusius baldus, paveiklus, kuriuos buvo sudarkiusi drėgmė, ir neturėjau kitos išeities, tik atverti langus ir duris. Kai taip padariau, vėjas viską išvalė. Norėjau išsaugoti prisiminimus, išsaugoti, ką itin sunkiai, mano manymu, buvau pasiekęs, tačiau viskas dingo, buvau tuščias kaip stepė."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą