...o rašyti vis dar norisi, ypač, kai už lango balos ir taip smagu tupėti namuose. Jei norisi rašyt, tai rašyk kursinį - sakyčiau sau, jei mąstyčiau logiškai. Bet logiškai aš dažniausiai tiesiog nemąstau. O einu, kur rodo širdis, tingulys ar gražios gatvelės veda. Kartais visai be tikslo. Bet beveik visada randu tai, ko ieškau, o gal net nežinojau ieškojusi.Ir šiandien, bevaikštinėdama su kone vaikystės draugu, nustebau, pamačiusi, jog iš mano arbatų krautuvėlės dabar belikusi rankdarbių krautuvėlė. Gaila, jog skaniųjų arbatų nebėra. Bet rankdarbiai juk ne maxima, tad labai nepiktauju.
O apskritai keliauju be tikslo šiom dienom. Kupina išsiskyrimų nuotaikos, kažkokio lyg apledėjimo, sustojimo ir nebežinojimo, kodėl ką darau ir kodėl kur keliauju. O gal nekeliauju niekur ir tiesiog bijau, jog čia sustojusi tiesiog pamiršiu apie visa tai, ką svajojau. Sako, jog yra du dalykai, vedantys gyvenimą - meilė ir baimė. Dažniausiai pasikliauju pirmąja. Bet dabar jaučiu kaip į nugarą alsuoja antroji. Dievaži, jaučiu.
Labai noriu pavasario. Noriu žibučių, tulpių kovo aštuntosios proga, žolės dygimo ir debesų melsvėjimo. Pasakykit, kad jau greit, jau greit. Aš dar truputį užsimerksiu ir palauksiu. Tuoj tuoj.
Ir širdutėj vis dar tuksena tikėjimas, kad su pavasariu ir aš pražysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą