Užsinaktinėjusi, parašiusi pirmąjį savo kursinio puslapį ir tuo nesididžiuodama (nesnorėtųsi, kad būtų jau paskutinysis), kavą vis dažniau pakeičianti žaliąja arbata, atradusi pavasarį ir nuostabiai gražias popietes jame, bežiūrinti į du mylinčius žmones ir jais besidžiaugianti, vis pagalvojanti apie žingsnius į priekį ir žingsnius atgal, perkanti bilietą į vieną pusę, rašanti laiškus su žodžiais "tikiu, kad dar susitiksim", besiklausanti dainų itališkai, besidžiaugianti gražiais kadrais... ir visgi - kažko neramu. Ir nežinau kaip dėliotis gyvenimą, nes nežinau, ką reikia dėliotis. Tad laukiu ir tikiu, kad viskas savu laiku.
Tiesa, kartais mėgstu susileisti sau skausmingų vaistų, lygiai taip pat užsinaktinėjusi, ir pabusti rytą su tuštuma. Bet tik trumpam. Nes nors ir neramu, žinau, kad dabar yra vertingas etapas.
Baisu, kai atrandi dalykus, kuriuos reikia keisti. Ir kai supranti, kad žingsniai yra negrįžtami. Gal tai ir yra egzistencinis nerimas.
Laukia patalai su mėgstamiausio knyga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą