Lyjant lietui, prasisklaidant debesims, vėl lyjant, atsėlinant tamsai - tarsi meškinas tūnau guolyje ir niekur iš jo pajudėti nenoriu. Ar sąžinė negraužia? Kartais. Kai galvoju, jog kartais skundžiuosi, kad laiko maža, o kartais jį švaistau kairėn ir dešinėn tarsi jis būtų bevertis. Bet argi ne taip pat elgiuosi ir su daugeliu kitų dalykų. Kartais pinigais, kartais žmonėmis, kartais žodžiais. Kartais dešimtimis, o kartais trūksta to vieno, kurio niekur nerandi. Lito, žodžio ar žmogaus.
"Nebėra to virpulio, kuris būdavo kažkada, klausant jo dainų" - diskutuojam vakar, scenoje begrojant tam, kurio dainos dar neseniai buvo skambesys manęs. Viskas keičiasi - pripažįstu dar ir dar kartą sau. Ne, nebuvo koncertas prastas. Tikrai šaunus. Bet yra dalykų, kurie esu aš, ir kurie nebeesu. Ir nors ne visada lengva tai atskirti, "etapus svarbu užbaigti".
Ir dar labai norisi parašyti kažką apie tai, kaip apskritai jaučiuosi dabartiniame gyvenimo etape, tačiau sakiniai dėliojasi labai prieštaringi. Viena vertus, esu patenkinta kaip, su kuo ir kur esu, bet karts nuo karto aplanko noras tolti. Ir dar nežinau, ko šiuo metu man reikia labiau - mažų gražių akimirkų ar tolių tolimų. Natūraliai, šie etapai daugiau mažiau patvirtinti mano dienotvarkėje. Bet ar aš judu kartu su kryptimis, kuriomis einu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą