Eidama šiek tiek lyjančiu taku vis galvojau - teisi buvai Tu, sakydama, jog mūsų mokslai verčia ne tiek atsigręžti į kitus, bet ir įsave. Labai daug į save.Analizuoti kiekvieną savo žingsnį, poelgį, mintį, jausmą, idėją... Kartais tai nėra lengviau (o dažnai ir sunkiau), nei gilintis į kitus. Nes nuo savęs nenuslėpsi nieko. Tik priežastis vieno ar kito poelgio ne visada paprastai suvoki. Arba nenori suvokti.
O apie laiko planavimą, tai labai įdomi mano proto logika. Jei leidžiu sau visą dieną tiesiog nieko neveikti, kita diena būna kur kas produktyvesnė nei yprastai. Taip nutiko šeštadienį, kuomet ankstyvą rytą gaivinau mintis pasibėgiojimu, ir liejau raidėmis strapsnio analizėj; taip nutiko šiandien, kai sugebėjau pasidaryti net du vilkintus darbus. Galimybės beribės, o aš kartais tuo abejoju. Apskritai abejonė yra keistas dalykas. Ji priverčia ne(pasi)tikėti, sustoti ir pagalvoti, dar kartą pasverti. Kiek tai gerai ir kiek ne, vis dar negaliu nuspręsti. Kartais ji mus sulaiko nuo beprotystės. Kartais sustabdo nuo puikių galimybių išnaudojimo.
Viena, ką gali padaryti čia ir dabar, tai mažais žingsniais vis įrodyti sau, jog Tu gali - girdėjau šiandien savoj konsultacijoj. Kažkur labai abstrakti ši mintis seniai skraidė mano galvoje, tik matyt reikėjo pokalbio jai įsivardyti. O gal dar ir tolimas pokalbis australietiškai, kuomet suvokimas, jog esu atsakinga tik už save, kažkaip išlaisvino. Net neapgalvojant apie laiko sąnaudas ir kitus dalykus.
Nepadariusi vieno, darau kita - degdama žvakes ant palangės galvoju. Ir vis niūniuoju naują savo meilę - http://www.youtube.com/watch?v=U7Xgthmdnbc
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą