Dar prieš važiuodama į Italiją, berods turėjau viziją, kuo noriu ten gyventi, ką patirti, ir kokią save iš ten parsivežti. Nežinojau būdų, kaip tai padarysiu, buvo tik tai, kuo tuo metu man labai labai reikėjo. Iš tiesų puikiai įsivaizdavau ir šį laiką, kurį leidžiu dabar. Vėlgi, išties ne su visu tuo, ką dabar turiuosi, bet vienaip ar kitaip. Tik kada žmogui gana? Ir mano mintyse jau vėl nauji planai, apie tai, ko noriu iš šios vasaros ir kokią save noriu parsivežti. Yra tokia patarlė, jog tu planuoji, o Dievas juokiasi. Kita vertus, galvoju, o ko gi jam juoktis? Kai kažko išties nori, visas pasaulis padeda tai įgyvendinti. Ypač, kai tas poreikis gilus, subrandintas, vidinis.

Atšilus, miestas tampa pilnas istorijų. Kartais visai netyčia tampu jų žiūrove. Būna tų istorijų gražių, tikrai. Kai kurioms galvoju net šiek tiek pavydžiu. Kita vertus, labai geras vidinis pajautimas apie tai, ko šiuo metu man reikia ir norisi, neleidžia suklysti. Ir labai gražiai susiformavusi ateities vizija, kuri visai netikėtai kažkada šovė galvon, man labai neduoda ramybės. Lyg žinočiau, jog tam tikri žingsniai tiesiog laukia būti surasti. 

Ir dar - rūpesčius ir plaukų galus palikau kirpykloj. Ir galvojau, kad į pasimatymus vaikinų laukti daugiau nei valandą reikia tik Italijoj. Klydau. :)