Beeidama saulėtu vėjuotu taku šiandien supratau, jog nenoriu sėsti į tą patį autobusą,važiuoti ta pačia kryptimi, grįžti į tuos pačius namus. Kogero, jei vėjas nebūtų toks šaltas, būčiau tiesiog pasiėmusi kavos puodelį ir traukusi į visai jaukų senamiestį ieškoti išsiilgto pavasario. Tačiau šaltas vėjas gnaibė skruostus ir šilumos ieškoti patraukiau į Jos namus, kuriuose jaučiuosi laukiama. Kavos? - klausiu. Kavos :) - atsako. Ir mes plepam toj mėlynoj virtuvėj apie aplinkinius, darančius skubotas išvadas, apie kraštus, iš kurių nesinori grįžti, apie žmones, vis sugrįžtančius, apie sukneles, kurias sunku išsirinkti, apie draugystę - nesikeičiančią. Ir gera, iš tiesų gera, kad yra žmonių, su kuriais santykį galiu išsaugoti metų metus. Didesnį ar mažesnį, stipresnį ar silpnesnį - bet ši draugystė tikrai atlaikiusi ne vieną cunamį.
O po to keliauju ieškoti sau motyvacijos, kurios pastaruoju metu pasigendu (ir kartais visai noris dėl to kaltinti vis neateinantį pavasarį). Bet žinau, kad paprasčiausias dalykas, kurį galiu daryti, tai sėdėti ir teisinti save milijonais priežasčių, kodėl galiu nedaryti nieko. Bėda ta, kad nenoriu. Ir man itin nepatinka tas jausmas, kai pati savim nesižaviu. Tad kartais spirteliu sau į užpakalį ir jei neįveikiu tikslo iki galo, tai bent jau žengiu pirmuosius žingsnius.
Dar žinau, kad sunku palaikyti santykį per atstumą, net jei žmogus labai brangus. Bet neliūdžiu dėl to. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą toliau. Bet gera rašyti laišką ir išsiųsti jį su lietuvišku šokoladu, kuris taip patiko. "Kartais laimė ateina tyliai". Į pašto dėžutę.
Ir dar šiuo metu daug norisi kalbėti citatomis, nes knygas vėl pradėjau skaityti autobusuose, išnaudodama akimirkas.
"Žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia tave atkreipti dėmesį ir keisti gyvenimą."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą