O jaučiuosi dabar kažkur tarpiniame variante tarp mokslų ir švenčių, tarp mėgavimosi žiema ir vasaros laukimo, tarp žmonių ir vienišumo, tarp meilės ir tylos... Berods, lengvas nuovargis sekioja visur iš paskos ir tykoja, kada užklupti (ne)tikėtai. Taip, pažiūriu į savo darbo kalendorių ir suprantu, kad laisvo laiko turėsiu... per šventes. Tam šventės ir skirtos, tiesa? Būti, lengvai, nerūpestingai, džiugiai.
O rytoj jei tik spėsiu, žadu pasipuošti eglutę. Mažą, kuklią ir dirbtinę, bet ji turėtų būti simbolis egzaminų pabaigos ir švenčių pradžios. Dienos bėga greit... O jausmas kad jau tuoj tuoj, baigsis etapas ir prasidės kitas, neapleidžia. Tik dėl darbų gausos šiek tiek miegu žiemos miegu...
Ilgiuosi jaukumo ir bendravimo. Ir jei išties pasisėdėjimas mums pavyks ir gersim karštą vyną užsikąsdami imbieriniais sausainėliais, būsiu labai laiminga. Nes tai vienas iš dalykų, kurių pasiilgau pastaruoju metu - buvimas. Su žmonėmis, su pokalbiais, su karštu vynu...
Taip, jau rytoj. Paskutinis egzaminas ir tiesiogi į švenčių džiaugsmą. Na, atmetus visas darbo dienas...
Et, tikiuosi dar spėsiu pasivyti tas roges, kuriose tempiamas Kalėdų laukimas, dovanų idėjos ir meduoliukais kvepianti virtuvė.