How many steps you need to take to feel like something is changed? Changed the way you didn't plan, changed the way it can not be taken back. Sometimes - hundreds. Walking, walking, walking, and still feeling like the chin is holding back as a hard stone. Sometimes - just a few. Usually these are the ones which hurts the most. Hurts so much that you know - it can never be the same again. But there's also the funny way how God is working. He's creating the plans you'd never believe it would be true one day. Or maybe we're creating them by our thoughts, minds, wishes and whispers in the air while watching falling stars. Who knows who is responsible for the places we're visiting, situations we're living in, people we're meeting, feelings we're feeling...Somehow i think it's our own responsibility. The one which i should take by myself, considering the fact that if i really want something - all the universe is trying to help. Sometimes it happens in really strange ways. Like firstly knowing what i don't want, to realize what i really need. To be down and upset and feel happy afterwards. To be disappointed. To be lost. And than it just starts to click like a puzzle - one by one and it shows the nice picture i was going to, but i thought i had lost my way. So that's how things are happening - always unexpected. Sometimes so unexpected that it's hard to handle. Two things to remember: everything works as it should; nothing is more permanent than temporary. And don't forget to love. Love, love, love as nobody hurts you, love as this is the only thing you know how to do, love like there is no fear of loneliness, love like it's the only choice you have.   

For me - this world is crazy. We were saying "this is the best year ever" and the year comes to an end with full of unfulfilled expectations. Sadly saying "next ones will be the best, for sure!" we were planing our happiness to postpone till the better days come. And only few weeks-days-minutes and somehow it's hard to believe were i'm standing. On the border of the changes, feeling breeze like new fresh air and thinking - isn't it what i was wishing for? As i said - everything is unexpected. My today's happiness doesn't guarantee me any future. But the fact is - live here and now. Tomorrow is the day which may or may not come. So enjoy happiness today. And if it takes you to the brighter tomorrow - say the mantra you know: thank you, thank you, thank you. 

You don't know how lucky you are.  Until snow came and reminds you of little joys which are hidden under the simple things. You don't know how lucky you are until someone makes you laugh till your cheeks hurt. Till your dreams are accepted and you hear someone saying: hey, sure you can do whatever you'd like to! And that makes you think again that everything works as it should. Sometimes i do forget that. Sometimes i stop to believe, to trust and i hide under the blankets. Life looks safer from there. But nothing is more permanent than temporary. 

Everything comes and goes. So at this time winter came and somehow it brings me the inner piece i was really lack of. If I'd think logically - nothing is changed: i still have deadlines, exams' session, no job, no plan for the future,.. But as it is said: how you look is how you see. 

Simple things makes me happy. Somehow snow this time is one of the simple things i really like. 

Diena tylos. Gan priverstinės, kuomet balsas tiesiog atsisako funkcionuoti. Gal ir gerai, nors daugiau klausytis ir mažiau kalbėti atrodo jau esu išmokusi. Galvoju, jog nėra tai visuomenės norma (gal todėl kartais jaučiuosi neišgirsta). Tačiau pradėti keisti pasaulį reikia nuo savęs. Kad ir mažais žingsneliais. Nors šiuo metu esu visiškai vienoj vietoj. Ne tik todėl, kad puola gripai ir anginos. Labiau atvirkščiai - puola gripai, nes esu vietoj ir jaučiu, kad taip susisukus į patalus, apsiklojus ir apsivyniojus man saugu, patogu tik kažkaip vidinis diskomfortas. Kad pasaulis juda ir sukasi, o aš kažkaip ne. Tada ir kyla mintys ir idėjos apie keitimą miesto, šukuosenos ar požiūrio. Fake it till you make it - mokė mane vienas nelaimingiausių žmonių, kokius kada esu sutikusi. Prieš save neprifeikinsi. Bent jau ne po tiek valandų, praleistų galvojant kam/kaip/kodėl/su kuo/dėl ko... 

Natūraliai leidžiu sau sustoti, būti, galvoti, išbūti tą laiką ir tas mintis, kurios dabar yra. Nežinau ar tai teisingiausias kelias. Galbūt ne. Tačiau šiuo metu taip būnu, nes taip man būnasi. Galbūt kartais aplinkiniams dėl to nėra su manimi paprasta. Ir nežinau kiek labai galiu kažko duoti, kuomet pačiai norisi dėmesio, šilumos, gražaus žodžio ir apkabinimo. Noris tikėt, kad ne "į skolą" ar "mainais" santykis kuriamas. Kad tiek, kiek sukūriam, yra užtektinai, jog galėčiau būti savimi ne tik parodinės būsenos. Deja, pamatuoti niekaip neįmanoma. 

Rašau laiškus, prisimenu, ieškau dėmesio... Kažkokios tuštumos. Įdomu, kuo gi jas užpildysiu. 

 If Į could tell a word to describe this week i'd choose hurricane. But in the mean time there was some nice pictures done.  

Nuo šios dainos prasidėjo blog'o istorija - i see the world through <you>. Rašymas vis verčia pamąstyti ir permąstyti apie tai, kas vyksta, kaip jaučiuosi, kur esu, kur link einu. Ir kai šiandien V. kalbėjo apie tai, kaip stengiasi prastebėti džiaugsmus savo kasdienybėj, galvoju išties - šalia žvilgsnio kiek laiptų dar liko, svarbu pamatyti ir tai, kiek jau užlipom. Visur - moksle, karjeroj, santykyje, keksiukų kepime... :) 100 happy days tikrai gali padėti pastebėti mažus džiaugsmus. Kartais jie būna pačiais neįtikėčiausiais rūbais apsirėdę - šiltam žvilgsnyje, praeivio šypsenoje ar slaptame apkabinime. O gal tame pasakyme "Tu šauni", kuris priverčia nusišypsoti. Nežinau, ar kada nors uždirbsiu milijoną. Bet pagalvojus apie tai, kiek žmonių jau "uždirbau" savo gyvenime, pasidaro begal šilta. Ir taip kaip šiandien, bevaikštant vakarėjančiom gatvėm, prisiminti, kad gyvename čia ir dabar. Kad esame dabar, ir ateitis yra kažkas neapčiuopiamo.  

#Happyday

Kita vertus, svajonės ir tikslai mums rodo kryptį. Kryptį, kuria norime eiti, kryptį, kur link tobulėjame, kryptį, kuri veda mus geresnio rytojaus link. Ir jei iš tiesų reikėtų įsivaizduoti rytojaus dieną, kai nebėra jokių problemų gyvenime, turbūt vienas iš dalykų, kas man apie tai kalbėtų, yra tyla ir džiaugsmas, kuriuos jausčiau viduje visai taip pat, kaip jaučiu dabar. Kad viskas veikia taip kaip reikia. 

Dėkoju gyvenimui už žmones ir pokalbius. Jūs esate dovana. Viena brangiausių, kurias esu gavusi. Meluočiau, jei sakyčiau, kad padaryčiau dėl jūsų viską. Bet padaryčiau tikrai daug. 

Retkarčiais reikia priminti sau, kad svajonėms niekada nevėlu. 

Ir čia citata, kuri visai ne į temą, bet tokia taikli, kad noris ją kažkur išsaugot: "At the end of the day, sex isn’t just about sex, although it is, in itself, a pleasurable and significant part of life. It’s also about making real contact—a genuine give and take between two people. It ignites an atmosphere of warmth and intimacy. It is one more way to uphold the quality of romance and sense of companionship that makes relationships worthwhile—a means of making connection and keeping feelings alive in real time, face-to-face, without distraction."

Although Paris was Her dream, not mine, walking those streets i found myself as walking in my own dreamland. Maybe it was because of that Paris spirit all around or maybe because it was a gift for myself with no reason. But it really made me smile and joy. While walking in numerous capitals of Europe i can notice parts of the same, there are also difference which makes the cities unique. But now i'd rather choose a destination somewhere in a small cities by the oceans or seas. Or Barcelona. I have a dream about Barcelona. But that will not take long to come true. 

Choosing the places to visit is not the hardest thing to do. Choosing where you want to go by yourself or who you'd like to become - that's the tricky part. And sometimes i really don't know. But when i need to make a decisions like i did today i just go by the feeling where i belong. I know it's not logic or even smart, but what should i say - there is the only way i know. "Wherever you go - go with all your heart" said someone smart, and i know that i can't go where i do not belong. Hopefully in the end everything will be just the way it should. Live with love or live with fear. I choose love. And this choice should not let me down. 

People come and people go. When i was talking with a friend who's moving to other city, living in other country, reaching for a dream - i wonder what kind of thing is belonging. Is it a stable thing or just comes with the right people and activities around? And how much of unstable i can handle. There are those who i call taveler heart - who could live on the road, all their lives could be packed in a backpack, who are not afraid to get lost in the middle of nowhere. And i do adore those people. But also there are other ones, who are creating a warm and cosy home, baking pies and wearing fresh-washed sweaters. I look at them and feel a bit jealous of the warm feeling they can make so easily. I'm none of those. Or something in between. Or maybe on my way with a backpack to find those apple-pie-smelling home. 

“Is there anything I can do to make you feel more loved?” 

Gyventi

Srūvant

Kaip upei

Iš platumų

Į lygumas

Ir atgal.

Ieškant

Patyrimų,

Žmonių,

Atodūsių

Ir atokvėpių.

Basomis

Nebijant susižeisti.

Gyventi

Atkarpomis

Kaip sąsiuvinio

Langeliais

Ar šachmatų

Lentos kvadratėliais:

Į priekį, šoną

Atgal.

Ir vėl nuo pradžios

Link galo.

Stebėtis.

Žavėtis.

Užsimerkti.

Gyventi, gyventi, gyventi...

The female side of me

This post even has a name on it. Not usual.

And it all started by the conversation:

-You need to write something on your blog.
- I don't want to. I feel quite down this time and all i'd write is how fu**ed up life is.
- Well, there is those kinds of posts as well.

And than i understood that i don't need to be chreerful all the time. And this time is pretty fu**ed up for me. I'm missing three of four most important parts (or joys) in my life. I don't feel passioned about anything. Somehow it just doesnt work as i imagine it should. Somehow? Well, yes, pretty pathetic to put the responsibility to anyone else, but me. I know all the shit about it's my own responsibility, i need to make moves to change something, But all i want to do now is complaint and someone to be patient with me. I'm happy I have those people which i can trust for better or for worse (and i love you to the moon and back!). But i don't like to be the grumpy one. That's why i prefer to stay on my own when it's bad. I know that's not a good option. And learning to let it go, to let it out is something i'm still working on. 

And there is one more thing (one more quote of conversation):

- I want love. Real, unconditional, crazy love with all the possible passion and butterflies included.
- That's sweet!
- But I start to have a doubt that this kind of shit is existing. 

And by saying that i mean this is the female side of me. I can be emotional, i can be insecure, i can be whatever you'd call a PMS woman would be. Usualy i try to avoid this part. But sometimes it just happens. And than i need a strong man to stay by my side. Who would say the same as i heard today: 

- You are a gorgeous girl, stupid! 

And that really makes me smile.

Talking/thinking about impossible/impossibilities is kind of my thing at this time of life. Impossible is nothing - saying nike advert and it's absolutely true when you really feel that way. But i am a human - i have doubts, insecurities or second thoughts. Even if I'm pretty much optimistic all the time, sometimes i feel lost in all the possible scenarious which could happen to me. Some of them i'd really look forward. Some... some are scary and sad. That's why i'm kind of pushing myself to make decisions and find a direction where i need to go. And it's a bit stressful as the joy of being is staying somewhere behind. It shouldn't be that way. So again and again i'm reminding myself - you can live a life with fear. Or you can live a life with love. Thats a two options you have. And you need to choose the best one.  

And as i know which one is the best - i'm starting from the beginning: being nice to people, sharing my love and emotions, hugging and kissing the ones i do care about, baking cupcakes and taking pilates classes, writing sentences about my experiences in volunteering, taking responsibilities i'm scared to do, but really looking forward. And this is how my life flows. 

It is important let the unknown happen. The same as have a direction where you're going. And do things with love. 

and 

all

 at once,

summer

collapsed

into

fall

  

Ieva Narkutė - Pirmosios meilės daina

Beapsipirkinėdama net kelioms dienoms į priekį galvoju, jog šaldytuvas tuoj nebebus tuščias. Vadinasi, grįžtu namo. Su žaviais rudeniškais lietumis, basutes pakeisdama bateliais, vis dažniau atrasdama savo mėgstamas skaras vėl apsivyniojusias kaklą. Tokiais vakarais kaip šis lietingas sekmadienis iš tiesų jaučiu džiaugsmingą melancholiją. Sugrįžti gera. Ypač tada, kai pasiilgsti ir jauti, jog kažkas laukia. Šįkart po visos vasaros maudynių, klajonių, kelionių, plepesių, akimirkų, žmonių, vietų - laukia namai. Jaukūs. Tiesa, vienas svarbus dalykas čia labai pasiilgtas ir laukiamas - mylimosios juokas. Bet ir jis čia sugrįš, išmaišęs tolius tolimuosius. Tada jau bus pilni namai. Tiesa, svečių batai čia ne mažiau laukiami. Atbunda noras daryti vakarienes ir gurkšnoti vyną.

Sudėti visos vasaros įspūdžius į krūvą būtų sunku. Gal net neišeitų, kai atrodo kad nutiko tiek daug visko skirtingo. Net ir pastarųjų dviejų savaičių akimirkas sutalpinti į vaizdus ir žodžius sudėtinga. Tik tas jausmas neapleidžia - gera gyventi, gera gyventi, gera gyventi... Ir mylėti visus tuos, kurie aplink. Murkiu kaip katinėlis, kai man glosto galvą. Apsikabinti galiu šimtą kart per dieną. Nemėgstu miegoti viena. Atvirumas kartais stebina. Kartais - labai prajuokina. Kartais - priverčia susimąstyti. Kartais kažko išmoko. Šypsausi vien pagalvojus apie tas tobulas akimirkas, kai iš tiesų jaučiausi kaip filme. Pasirodo juos stato pagal tikras vietas ir emocijas :)

Daryti sprendimus niekada nėra lengva. Laukti jų - kogero nelengva taip pat. Bet būna, kad svetima laimė man tiek pat ar net daugiau svarbi, nei manoji. Dėl to norisi laukti kantriai. Nors kai įsivaizduoju save po penkerių metų, kažkodėl labai aiškiai galiu įsivaizduoti tuos didelius langus ir saulėtą virtuvę, skendinčią ruošiamo maisto kvapuose. Norai paprasti ir žemiški. Kad galėčiau šypsotis. Ir dar apie artimųjų svarbą. Kartais ji išties didesnė, nei norime sau pripažinti. Galima tai vadinti kaip nori, bet šeima yra pamatinė vertybė. Ir kai sakoma "neįsivaizduoju, kad galėčiau su juo/ja turėti vaikų" turbūt irgi daug ką pasako. Kaip ir mintis "galėčiau su juo gyventi". 

Muzika: S.Carey - In the Stream

Kažkaip taip turėtų skambėti melodija, suliejanti traukinio ratų ritmingą dunksėjimą su lietaus lašų barbenimu į langus ir jausmą viduje, kupiną šilumos, meilės, ilgesio, draugiškumo, vaikiškos nuostabos ir trupučio pasiaukojimo. Tokias akimirkas filmuoja režisieriai, norėdami perteikti išsiskyrimus ir susitikimus, gilius apmąstymus, ramybę, meilę, gilius jausmus. Tiesa, jei ten matytume mane, tai šią nuostabią melodiją lydėtų ne besiplaikstantys plaukai, o saldus snaudulys pasirėmus ant krepšio, nors tai nė kiek nemenkina akimirkos grožio. 

Gražūs tie kilometrai, kuriuos nuvažiuoji pas žmones, kurie laukia. Dar gražesnis yra buvimas su jais - toks paprastas, nuoširdus, atviras. Galvoju, kogero toks jausmas turėtų būti šeimoje ir namuose, į kuriuos gera grįžti. Kai pietus palydi nerūpestingos kalbos, kartu gera daryti bet ką, o paprastos dienos teikia ne mažiau džiaugsmo nei ištaigingos pramogos. Tobulumas slypi paprastume? Nežinau kas yra paprastumas. Žinau, kas yra paprasti dalykai - apkabinimas, šypsena, buvimas šalia. 

Esu labai turtinga. Ne pinigais - žmonėmis. Galvoju, jog kažkada labai išgyvenau, nes neturėjau su kuo nueiti išgerti kavos. Dabar atrodo jau tenka pasiplanuoti laiką, kad spėčiau pamatyti visus, kuriuos norisi. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie moko mane jaustis laiminga, laukiama ir mylima. O atrasti to laiko visada reikia, kai tai yra svarbu ir laukiama. 

Kartais pagalvoju apie tai, kai sakei - o kas bus tada, kai nebus tų kam bus su manim įdomu, kai nebenorės niekas susitikti? Galvoju, toks laikas irgi vertingas. Pažinti save, suprasti, ko norisi, susidėlioti dalykus gyvenime. Bet bendravimas yra dovana. Reikia mokėti ją saugoti. 

Būna, kad dainos siejasi su tam tikrais įvykiais, vietomis, žmonėmis. Šiandien, kuomet išgirdau šią - Andrius Mamontovas - Tiktai tavyje - prisiminiau, kaip šį Mamontovo albumą dainavom ne tik mes, bet jo melodijas jau atpažindavo ir pas mus besilankę draugai - vokiečiai, prancūzai, indai, italai... Kai kurių jų archyvuose, tikiu, dar lig dabar šį albumą galima rasti. Melodijos, kalbančios apie mus. Ir dar man tai labai labai primena Sacra di San Michele, kur įkvėpėm tai, ką iškvepia medžiai. "Bet juk tu namo nenorėjai" - visai neseniai man priminė mama. Ne, nenorėjau. Bet visai ne dėl šalies, kurioje buvau. Dėl žmonių. Viskas visada dėl žmonių. Taip, gražios vietos, peizažai, gamta - visa tai keri ir žavi, bet žmonės tampa artimi. Ir tas artumas padaro juos svarbius mūsų gyvenimuose. Šiandien važiuodama perekrūzu jaučiausi su savais žmonėmis. Ir tyliai tipendama tuos kelis metrus lig namų galvojau, kaip svarbu tų savų turėti. Kad galėtum juoktis, dalintis, būti, žaisti stalo žaidimus, kalbėtis apie tai, kas svarbu, pašaipiai tyčiotis vienas iš kito visiškai neįsižeidžiant, o kartais pamatyti ašaras kito akyse ir tik nusišypsoti su nebyliu "aš esu tau, jei reikia". 

Artumas yra kažkas nepaprasto. Ir būdama kažkam artima, jaučiuosi begal laiminga. Gal todėl taip svarbu kalbėtis, paklausti kaip sekasi, dalintis tuo, kas vyksta gyvenime, susitikti, apkabinti, nusišypsoti. Per tai duodu dalelę savęs. Ir gaunu kito žmogaus dalelę. Todėl kartais spirgu iš nekantrumo, kai žinau, kad jau greit greit galėsim susėsti, išgerti kartu puodelį arbatos ir sakyti - kaip seniai tavęs nemačiau! Pasiilgau! 

Džiaugiuosi, kad žmonės, kuriuos sutinku, moko mane artumo. Moko atviriau dalintis, labiau įsiklausyti, daugiau išjausti, labiau pasitikėti, prisipažinti nežinant, nemokant, klystant. Net jei kartais tai būna atviriausias pokalbis per visą mūsų bendravimo istoriją - jis vyksta dėl to, kad toji istorija kažko išmokė. 

Gauti šokoladą už rekomenduotą knygą smagu. Kai ten ne tik aš pati, bet ir kiti randa atsakymus į rūpimus klausimus, išgyvenimus. O kartais į diskusijas, kurias kartu aptarinėjom. Ir nors šioji mano vasara gausi knygomis daugiau jų kiekiu vienetais, nei skaitymo valandomis, versti puslapius vis dar yra malonumas. O tuo pačiu vėl į rankas paimta knyga verčia prisiminti detales, dėl kurių šią knygą pamilau: 

Tyki aušra, vaiski mėlynė
Vis ryškėja, artinantis dienai,
Taip pat ir laimė
Melsva... melsva... užvis melsviausia,
Balti palaimos debesys,
Per kraštus besiliejantis džiaugsmas.

Paskui saulėlydis
Apgaubia mus švelniu rausvumu,
Ir mes paskęstame
Aistringame purpuro spalvos atsisveikinime,
Žemiška siela ir Kosminė siela,
Trykštančios grožiu.

Kai ateina naktis,
Mažas mėnulis kvatoja tamsoje.
Aš irgi juokiuosi
Ir galvoju: 

Ten anapus pasaulio
Tavo padangė
Irgi sklidina
Šio auksinio juoko.
Viliuosi, kad tu,
Spindinčios Mėlynos Akys,
Matai ir girdi,
Ir mus visus tris
Jungia šis džiaugsmas:
Kiekvienas mūsų - savo erdvėje,
Atskirai kartu,
Bet atstumas bereikšmis.

Aš užmiegu,
O pasaulis
Man šypsosi. 

We all have a story to tell. Sometimes even few of them. All different, many of the boring ones, many of the crazy ones... Sometimes I wonder where one of each starts and how it comes to other kind of ending. When you mix many different things into one bowl sometimes is just a mess what is the result and sometimes it's a most tasteful smoothie. The problem is that when I start, I rarely know what will be the result. And maybe that's a good thing. Even sometimes I need to throw away everything I mixed. 

These days are full of unusual. Unusual feelings, people, conversations, experiences, places... And as I was saying yesterday sitting on a hill - I was so worried about this summer and it turns out that it's the best of unexpected. I'm leaving my comfort zone in a very smart way and listening to the language of my heart - just doing what it feels right to do. Now it feels a little bit mixed up, but in general it's just a happiness around. Happiness and freedom. Maybe I should thank a few persons of challenging me to become a better person or just a better version of myself. 

I don't know if I'm moving forward or just moving. But i'm pretty sure it's much better than staying in the same place. If i'm at the right way - i will find my dream. If not - i will get the experience which is valuable anyway. And more dreams is something i should create. As feeling lack of dreams and path is kind of new for me, but i'm always capable of dreaming a bit more, loving a bit more, living a bit more. Or even a lot.

Sleeping. Kissing. And traveling. It's the three things I love the most. 

Leon Somov & Jazzu - Ką tu su manim darai?

O kaip tu taip gyveni - be darbo, be plano, be krypties? O ne, atsakau aš, turiu aš kryptį. Ir darbą, ir planą, ir svajonę. Ką padarysi, kad keliai ne visada tiesūs. Per aplink man patinka labiau. Ypač taip, kaip dabar - basomis, saujomis renkant braškes ir šilauoges, beskaitant knygas, kurias norisi cituoti, krykštaujant su vaikais, kurie moko ne tik kantrybės, bet ir vaikiško požiūrio į pasaulį, žmonėmis - vienų jau dabar labai pasiilgtų, kitų - tik po truputį nedrąsiai pažįstamų. 

Stebuklai slypi kažkur paprastuose dalykuose. Net ir tada, kai šiek tiek paklysti miške vidury nakties, muilo burbulai sprogsta greitai, o pagalba iš šalies ne visai tokia, kokios labiausiai norėtųsi. Bet šypsenos, apkabinimai, šokiai pagal senas senas melodijas, kavos puodelis ir bučkis į skruostą... Galvoju, kad buvau truputį pamiršus, kokie nuostabūs, net kai pavargę, žmonės būna tas offline 24/7 valandas. 

Tiesa, kartais teko nuvogti kelias miego valandas dėl trupučio online. Bet juk darome dalykus tik tada, kai jų labai norim. Ir dėmesys iš tiesų yra dovana, kurią dovanodami kitam, jį paskatiname jaustis ypatingu. 

Su kai kuriais žmonėm taip kažkaip yra, kad labai paprasta būti. Ir nežinau koks išlavintas tas mano raganiškas šeštasis jausmas, bet dėl tokių žmonių retai apsirinku.

Ir pabaigai: "užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla,  girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus." 

Nuostabaus nuostabumo dienos. Nežinau ar Naglis Šulija šiaip pezėjo man apie puikaus bendravimo savaitgalį, ar ten žvaigždės ir pilnatys kažką rodė, bet atrodo tiesos tame yra. Už pilvo privertęs susiimti spektaklis, vedimas iš kelio link macdonaldo, plepesiai iki pusės penkių, sodas, besisukiojanti šašlykinė ir tas laikas, kurį nesimatėm, pirtis ir medus, varlės baseine ir pravirkdęs filmas. Gyvenimas kartais pažeria saują jaukumo, susupęs ją į šiltus arbatos puodelius. Žavinga. Ne tik dėl mūsų, kai ten būname. Bet ir dėl jausmo, patyrimų ir pamąstymų, kuriuos visa tai sukelia. Galbūt todėl taip mėgstu žmonių mintis ir požiūrius.

Fotografai dirba savo darbus, o žmonės keliauja į kraštus, kuriuos apžiūrėjo per google. Truputį pavydžiu jiems. O tuo pačiu tyliai džiaugiuosi savo netikėtu destination. Svajoti reikia drąsiai. Gal net kiek daugiau ir drąsiau, nei tai pastaruoju metu darau aš. O ir apskritai kartais gyvenu, lyg būčiau live forever, šiek tiek pamiršdama apie kasdienybės trapumą (kurį ima ir primena visai netikėtai). Nežinau ar live now die young is my kind of thing, bet tikrai kai kuriuos dalykus reiktų daryti kitaip. Net ir tada, kai kalba eina apie visiškai profesinius reikalus. 

Visai žavu gyventi be plano. Galbūt kada nors pamatysi mane visiškai beatodairiškai kvatojančią.  

Sukurk man tris Kanadas

Aš pažadu Tau dvi

Huh, koks netikėtas užklupęs sveikas pyktis ir (nesi)džiaugimas(is) kito laime. Ne dėl to, kad tai būtų netikėta savaime, kiek tiesiog suvokimas, kad ei, kada, jei ne dabar? Atrodo, šį tą norisi keisti. Gal net visai smarkiai. Nežinau, ar tam tikri dalykai yra susiję, bet atrodo tampa svarbu truputį daugiau stengtis ir truputį labiau augti. Palikti išbarstytas šypsenas ten ir tiems, kam jos buvo skirtos, o pačiai žengti žingsnelį į priekį ir mokytis naujų dalykų. Kartais tikrai pernelyg daug galvoju apie dalykus, kurie buvo, ir ar verta juos daryti kitaip. Sugrįžimai į buvusias vietas vertingi tik tada, kai be jų gyvenimas tuščias. Visais kitais atvejais verta tik judėti į priekį, pasisėmus patirtis.

Prašyti palaikymo ir dėmesio niekada nebuvo lengva, bet rodos šįkart taps būtina. Gera žinoti, kad yra į ką atsiremti. Idėjos jau galvoje. Metas imtis veiksmų.

Sirpsta midus /Justina Bu/

Pašiauštaburnis gyvena sau tyliai
pasirodo tiktai išalkęs
minta apkabinimais
dairosi palto
nors jau pavasaris
kalendorius banguoja
kaip jūra
nuo alyvų žiedų

pilnas kvapo
ieškosi
kas išvėdintų
žvilgčioja tyliai
pro renesanso balkoną
kur Džiuljeta
sprendžia dilemą
apie įsakymus ir įstatymus
jų prasmingumą
ir paiką kvailybę

pašiauštaburnis
norėtų apsikabinti
net ir nesolidus toks –
tikrai pasišiaušęs,
bet juk dar visai rytas

ir gal nevalia dar

nors nieks taip
nėra jam net sakęs
bet žemėj šitoj –
nedrąsu
ypač šiokiadieniais
prie dailios damos kojų

Kai niekas nemato
ir ne visi žino –
keliasi jis
pabėgiot,
kad nurimtų

ridena mėnulio vaikus –
sunkiai dirba
žavisi jais
kaip perliniais karoliais
ant solidžios damos kaklo
operos ir baleto teatre

jis visai nevaidina
stipriai išalkęs
toks pasišiaušęs
ir toks prasikaltęs
nors nieko baisaus nepadaręs

kai kaimynai pro šalį kinkuoja
ir tyliai galvoja
koks jis tuščiaviduris

Pripila jis į save
išpažintis Džiuljetos
juoką mėnulio vaikų
ypatingas istorijas
ir laiškus
tik jam skirtus

užsiriša kišenes
ir vaikšto basas –
tegul jie galvoja,
kad toks nelaimingas
ir toks neturtingas

juk ne nuo jų žinojimo
jo širdy
šiandien sirpsta midus.

"Tai kas tas gyvenimas?" by Bradley Trevor Greive

Žiūrėk kaip nori, gyvenimas – keistas daiktas. Baisiai keistas. Pavyzdžiui, neginčytina, jog mes visi sudaryti iš visiškai tokios pat materijos, kaip ir protingiausios, kūrybingiausios, įstabiausios visatos būtybės. Maža to mes susidedame iš lygiai tokių pat atomų struktūrų, kaip ir aukščiausi planetos kalnai ar šviesiausios Galaktikos žvaigždės. Aišku, tą patį galima pasakyti ir apie bulvę, sraigę ar mėsos vyniotinį. Gal todėl gyvenime tiek daug nesusipratimų.

Todėl daryk, kas tau prie širdies, ką veikdamas jautiesi laimingas, ir stenkis atlikti tai kuo geriau – nesvarbu, kad lipdai tik sniego gniūžtes, bandai kuo ilgiau išbūti po vandeniu, rėkti iš visų plaučių ar meistriškai valdai plaukų džiovintuvą. Svarbiausia, kad pačiam tai patiktų.

Kai iš tiesų mėgaujiesi gyvenimu, pasiskonėdamas geri jį lig paskutinio lašelio, viskas aplinkui ima mainytis ir sužimba skaisčiausiomis spalvomis. Darydamas tai, kas tau prie širdies, kas rytą smagiai nubloški antklodę, nes nauja diena tave džiugina, todėl pasitinki ją sklidinas užkrečiamo linksmumo.

Bet užvis nuostabiausia štai kas: jei gyveni taip, kad pačiam net ūsiukai riečiasi iš malonumo (aišku, jeigu ūsiukus turi), tuomet tavo pavyzdys įkvepia ir kitus, o šitaip, mielas drauge, mes keičiame pasaulį!

I don't care, go on and tear me apart
I don't care if you do, ooh
'Cause in a sky, 'cause in a sky full of stars
I think I saw you

...niūniavau sau gulėdama ant ežero liepto, skaičiuodama krentančias žvaigždes. Nedaug jų mačiau. Ir norų sugalvoti nespėjau. Bet tokios akimirkos... Jos truputį užima kvapą. Arba priverčia prisiminti tai, kam ir dėl ko mes gyvenam. Taip pat kaip ir pokalbiai, kurie priverčia pamiršti apie tuštumas. Arba padeda jas įvardinti garsiai. Esu dėkinga žmonėms, kurie su manimi kalbasi. Kartais taip giliai, kad pati būnu nustebusi dėl jų ir savo atvirumo. Bet atrodo tikrai - kam gi daugiau esu, jei ne dėl tų, kurie atiduoda širdis. Arba dėl tų, kuriems po gabalėlį išdalinu save. Go on and tear me apart. I don't care if you do. 

Atrodo, pasitvirtinau ir skaitytas tiesas apie laiką, kuris toks geras, kad gaila valandų net miegui. Tik dar nesugalvojau, kaip šį patyrimą perkelti iš vienos lokacijos į kitą. Bet apie tai dar reikės pagalvoti. 

O šiaip - atostogos. Laikas geroms knygoms, ledams ir svajonėms. Pasiimk mane prie jūros. Na, arba ledų :) 

Bebrusai, 2014

Let me tell you a bit more about the way I feel.

Ne, vis dar netikiu visomis patarlėmis apie kiaules, apie visus juos tokius ir panašias nesąmones. Esu tikra, kad skirtingumas vienos lyties tarpe yra platesnis, nei skirtingumas tarp lyčių. Ir čia jau galima sakyti kaip nori - nurašyti nuostatas neišsipildžiusiems lūkesčiams, nepateisintoms viltims ar nemokėjimui kalbėtis. Dar šiek tiek buvusioms patirtims, širdies žaizdoms ir dalykams, kurių sau nepripražįstam. Ir net jei be penkių minučių krizė, kaip sako Andrius, dėkoju savo buvusioms patirtims, nes jos neleidžia man abejoti. (Asmeninės padėkos). Tuo pačiu negaliu nuslėpti, kad vyriškas pasaulis man atsivėrė kažkokiom kitom spalvom, sulig pabeldus į jo duris. Nesuprantamom? Kartais. Viliojančiom? Mhm. Ir keliančiom klausimą "na, kas gi dar?". Kai kurie požiūriai mane nustebino tiek, jog negalvojau, kad taip pasauly apskritai egzistuoja (sveika sugrįžusi į realybę, brangioji). Kiti stebina kaip labai juos norisi apkabinti, nors pažiūrėjus iš šalies atstumai tarp žmonių beveik daugiau nei begalybės. O labiausiai kaip visada apie save. Vertybės nesinaudoti žmonėmis siekiant naudos sau. Rūpestis kitais kažkaip natūraliai, lyg kiekvienam turėtų rūpėti. Dėmesio stebuklai. Ir kaip jo kartais trūksta. Nesaugumai ir komforto zonos, kuriuos palikti reikia daug drąsos. Ir tos chemijos, kartais visiškai logiškai paaiškinamos. 

Mhm, galvoju tas mėnuo be kelnių irgi geras sumanymas. Nors mano gegužė turėtų atrodyti kaip study/sleep/repeat. Bet kiek mažai man rūpi. 

Pasaulis su vyrais žavesnis. Tikrai.

Don't know since when something is going really not the way it should. Where did I lost the pieces of this puzzle which really doesn't look right when something is missing (?).

Saulėta. Pavasario šiluma įneša kažkokio lengvo vėjo ir lengvų minčių. Tikslai atrodo ne taip sunkiai pasiekiami, o darbai ne taip baisiai sunkūs. Santykiai su brangiais palaikomi ir per atstumą, o saviausi visada šalia, nepriklausomai nuo to, kad kartais norisi piktai pažiūrėti ir suraukti antakius, lyg tai reikštų "negerai tu čia darai". Džiaugiuosi žmonių pasitikėjimu. Atrodo, kai sulaukiu skambučio pasikalbėti apie tai, kas ne baisiai sekasi, jaučiuosi svarbi. Ir vertinga. Ir apskritai, matyt viskas vienaip ar kitaip veikia savu laiku ir savoj vietoj. Atsiranda kažkoks abstraktus vasaros planas, kuris man patinka, ir ramiai sau teku gyvenimo upe. 

Ir dar - apie svarbumus. Svarbu išmokti priimti ir svarbu išmokti paleisti. Žmonės laisvi pasirinkti, kiek svarbus santykis su kitu žmogumi. Ir nors tas svarbumas dažnai nėra lygiavertis, šalia esantis visada turi teisę pasirinkti, kiek svarbu jam būti. Dažnu atveju aš mielai prisileidžiu atėjusius ir sugrįžusius. O tas atėjusysis laisvas pasirinkti, kiek arti nori prieiti. 

Kiek skirtingų (ne)paprastumų telpa skirtinguose žmonėse. Kai  kuriais iš jų aš labai labai džiaugiuosi. 

Raktas

Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,
linksmai pasakęs:- Eik ir atrakink.-
O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,
vartus į pragarą ar vartelius širdin?

Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,
kažkur yra ta užkeikta spyna.
Tiktai neaišku, kas ten užrakinta,-
teisybė? Lobis? Dievo dovana?

Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?
Gal kvaitulys, kuris iškart praris?
Kada man lemta ir kažin ar lemta
surast tą užraktą ir tas duris?

O gal nėra nei durų anei vartų,
o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,
kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,
į kuo slaptesnę širdį sutiktam?

(Algimantas Mikuta)

Sekmadienio vakaro skambesiai su trupučiu nostalgijos. Gal vasaros kvapui ir jūros ošimui, galbūt svajonėms, kurios jau subliuško muilo burbulais, gal dar nesukurtiems žodžiams, nesutiktiems žmonėms, neapkabintiems. Taip pat nepadarytiems darbams, nesudėliotoms pastraipoms, nenueitiems keliams.

Vienoj gražioj dainoj Razauskas dainuoja apie lyjančius pavasario lietus nuobodžiai ir galvoju apie ką gi iš tiesų jie ten lyja. Kartais išties nesuprantu. Apie draugystes - esamas ar buvusias? Apie ateitis - galimas ar tik iliuzijas? Apie tikslus - kur jie veda? Apie pokalbius - kartais tylius ir be žodžių. Tikiu milijonais dalykų ir tuo pačiu atrodo, kad netikiu niekuo, kol viskas nėra pasakyta banalausiais žodžiais ir/arba nesudėta į paprasčiausius sakinius. Pasitikėti jausmu kartais gerokai nedrąsu. Gal dėl to kartais norisi užuovėjų arba kažko, pakeičiančio trūkumus. Net ir tada, kai aš esu meilė - aš skleidžiu meilę.

Bet tada - pamatai šypseną. Išgirsti melodiją. Atsibundi saulėtą rytą. Pasiklausai laimingų draugės išgyvenimų. Pagaliau randi vietos ten, kur niekada nerasdavai. Gauni komplimentą. Atlieki darbą. Sugalvoji naują planą. Ir viskas kažkaip ima, ir susidėlioja į vietas. Nepriklausomai nuo to, kaip klostosi vieni ar kiti dalykai. O kartais visai nemažą šypsnį sukelia ir great success išvalyti sakų dėmes iš mėgstamų kelnių:) Pavasaris.

Tavo klausimai kartais taip išmuša iš vėžių,

O durklais badai dar aštriau nei kiti…

Ir vis tik kaskart atrodo kažko pasimokau.

Nors dažnai tai net nėra pamokos,

Bet patirtys, atrūšiuojantys savybes, veiksmus ar žmones…
Pabrėžiantys momentus, kuriems kartais kaip tik norisi priešintis.
Ar net artėja prie naujų kompleksų įvarymo,
Bet kartais - protingi ir tobulinantys pripažinti.


Tai kas širdy,

Ką turi įgimtą,

Parodyt gal ir nevisad reik,

Bet nuolat slopinti nereikia.

Ir tai, ką turi - niekas neatims. 

Niekad nebūsi tobulas nei Tu, nei aš.

Ir visad bus tiek prastesnių, tiek geresnių.

Bet vien dėl to nekonkuruoji,

Jei darai tiesiog dėl to, kad smagu…

Išsigryninimai vyksta iš patirčių ir viduje.

/G.Žaltauskaitė/

I say, "Love, love don't mean nothing

Unless there's something worth fighting for

It's a beautiful war

Jei ir nesinori vasarą vykti kažkur, tai viena iš labai rimtų priežasčių yra bilietas į Svajonę pasiklausyti jų gyvai. Ne dėl to, kad nebus kitų progų. O dėl to, kad kai labai labai nori - ima, ir išsipildo. O alternatyvos atsiranda visai netikėtai - ilgais vakarais kuriant galvoje planus ir istorijas. Arba pertraukaujant tarp streso įveikimo programų analizės. Ir jei netyčia imtų, ir išsipildytų - įgyvendinčiau dar vieną seną svajonę. Penketas kilometrų dviračiu yra pats tas atstumas, kurį nesitingėtų įveikinėti rytais. Ir tai būčiau aš, ta, kurią įsivaizduoju. Arčiau tikrojo "tapti tuo, kas esi". 

Įdomu stebėti, kaip vieni žmonės artėja, kiti - tolsta. Arba lieka kažkaip kitaip, nei įprasta. Santykiai keičiasi. Tiesa sena kaip pasaulis. Įdomu stebėti ir savo reakcijas į dalykus. Ir kitų reakcijas bei emocijas. Gaila, kad elektroninis pasaulis nesugeba perteikti tiek emocijų, kiek gyva kalba. O gal ne gaila. Labiau gaila, kad dažniau mes pasirenkam elektroninį ryšį nei gyvą. Todėl taip svarbu atrodo iš tiesų matyti šypseną, o ne skliaustuką ir dvitaškiuką. Nors pokalbiai ne visada lengvi. Ypač apie svarbius dalykus. Bet būtini. Kad jaustumėmės artimi. 

"Tu esi pats tikriausias nuostabaus žmogaus pavyzdys" - šiandien man sakė. Šypsojausi. 

For a moments like this it is worth to live. Tikrai, milijonas gražiausių jausmų ir akimirkų. Ačiū. Ir visai netrukus - akimirkos susidėlioti mintis ir daiktus ir kibti į naujus dalykus. Sunku, kai nesuformuluoju tiksliai, kas man būtų įdomu. Tokiu atveju sunku rinktis. Ir blogai, kad visai priimu idėjas, kurios nėra pačios geriausios. Kažkas čia ne taip. Nesusidėlioju kas. Galbūt visi turimi variantai neatrodo teisingi, kol nėra to, kuris patvirtintų tai, kas esu. Kartais galvoju kas man patinka - nepriekaištingas dosje ar pokalbis. Ir net negaliu paaiškinti logiškai, kodėl šypsausi vien pagalvojus - ar iš ilgesio, ar dėl galimybių. Atrodo, gyvenimas kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Bet gal tai ir yra žavesys - keliauti nežinant. Net jei kartais kažkaip nekomfortabilu, nejauku ar nedrąsu. Arba visiškai neaiški final destination. 

Visai tikėtina, kad mano planams trūksta kryptingumo ar konkretumo. O tuo pačiu taip norisi gyventi kažkaip humanistiškai - tikint, kad viskas savu laiku, sava tėkme, sava eiga... Galbūt per mažai tikiu. Atsakymų noris ieškotis protingose knygose arba protingoje many. Kažin, ar mūsų laukia pasivaikščiojimai? Pasivaikščiojimus aš labai mėgstu. 

s

Žiūriu šiandien į pasaulį ir negaliu nesišypsoti. Buvau daug kartų apkabinta, apiberta mielais žodžiais ir maloniomis smulkmenomis, namai žydi gėlėmis, o širdyje skraido daug spalvotų laimės dramblių. Būti svarbia - galbūt tai yra laimė. Būti mylima ir ta, kuri rūpi. Lyg mažas vaikas didelėm akim dairausi ir galvoju - tikrai, jei yra tų, kuriuos myliu - ar yra dėl ko nerimauti? In the end there's only love - taip dainuoja vienoj iš mano dovanų. Ir nors kartais mes kaip krantai - artėjame ir tolstame, vistiek gera, kad esi. In the end there's only love.

I was never good in talking, was I?

And that makes me wonder weather it's just me who is going into ups and downs all way around while just starting to believe that all dreams could come true and after just a bit realising that it's not exactly true. And that starts comes to ends a bit more suddenly that I could expect. Nothing is more temporary than believing about forever. All the situations i'm in makes me feel powerless. Even if i truly believe that it's not true, i feel the way i feel. Don't know which kind of motivational quotes or pics could reverse it right now. 

On the other hand, it's just the way it is. Let's face the life - that's not always flowers and joys. And these parts when we feel left on our own makes us stand and believe in ourselves that we really can, no matter what. It's just the time to make a new plans and ways to go. 

I know being beautiful, succesful, attractive, smart, outgoing and all the other qualities which are valuabe at the moment is not the target i'd like to reach. But - there is no wrong way if you're going to beat the same enemy, isn't it? That's why i need to choose the other way around and start from the ending to reach the beggining. And i know i'm good at it.

Don't break his heart

His achy breaky heart

I just don't think he'll understand

Place: Train
Music: Alina Orlova

I feel like the rain is coming. But that‘s not the sadness. Just the clouds are filled with all the capacity they have and they need to refresh and some kind of let everything go. Refreshment. Maybe that would be the word of the emotion. After two days full of new information, surounded by smart people who are looking at you as an equal colleaque, planing future activities where you‘re invited to participate and your voice is valuable. Pretty osom feeling, thou the brains were working for two days more or less full time, so the music and a cup of green tea is everything i‘d need as an evening plan. Or maybe a run. A run for refresh the mind. I don‘t know if I could let myself to do nothing all the evening, but i miss my dearest and i just want to sit and talk. This is what we usually do, and i value it as one of the greatest things in friendship. You need to be a good talker that the people like to communicate with you. And you need to be a good listener if you want the people like to communicate with you.
And i also thought about the value of time and the value of the knowledge i have from university. Yes, i missed two lectures. Did I know more than before? Definately. But my university‘s knowledge were really valuable at the discussions we had. So I was right that the value of studies in the right work place. Happy about it! And it seems like finally I will have the possibility to have my own responsibilities in the field I imagine myself. What could be more important at the moment? Master thesis topic, maybe.

Don’t know why people are letting the walls down at this period. But as smart person says, it’s just the reflextion of your own behave.

You may feel the importance of moment while a train goes by.

Sleep now under my skin
Make sure you’ll try to
Conjure the wind
And ease my mind

Teoriškai turėčiau būti atsidariusi dvi excelio lenteles ir įtemptai tikrinti duomenis. Bet padarysiu tai rytoj. Šiandien galiu skųstis gyvenimu, kaip viskas komplikuota ir sudėtinga, kaip aš nežinau ir nenoriu žinoti, kaip viskas ne taip, kaip tikėjausi, kaip nėra gerų sprendimų ir kaip noriu nebūti taip, kaip esu. Arba galiu džiaugtis artėjančiu pavasariu ir klausytis žmonių, kurie sako, kad "tai va ir su tavim toks pat jausmas". Ir spinduliuoti savo meridianų balansu bei rūpestingumu, apie kuriuos šiandien girdėjau. 

Aš nežinau, kodėl kartais norisi rūpintis tais, kuriems nerūpi, ir negaliu būti atvira tiems, kuriems rūpiu. Kažin ar viskas pernelyg sudėtinga. Gal greičiau pernelyg paprasta. Paprasta būti, kai viskas gerai. Sudėtinga, kai gerai ne viskas. 

Ir net jei kartais norisi susisukti ir niekur nejudėti, tai nėra tas savivaizdis, kurį norisi matyti. Nes esu kitaip, nei tai, kas yra. Todėl čia neužsibūsiu. Nesvarbu, su ar be taškais ant i. 

Jaučiu beprotišką norą keliauti ne ta kryptimi, kuria žadėjau. 

Nežinau nuo kada imu svarstyti, ar vertinga sakyti tiesą ir kiek tai daryčiau dėl kito žmogaus ir kiek tik dėl to, kad pati jausčiausi kitaip. Ir net ne geriau, o tiesiog kitaip. Dėl gerumo dar tikrai galima abejoti. Naujai iškylančios situacijos verčia mąstyti ir svarstyti. Neišvengiamai turbūt ir jausti. Kita vertus, turbūt tokia jau paskirtis kai kurių santykių - rodyti trūkumus ir vaikščioti briaunomis. Rezultatu esu patenkinta. Įkvėpimai pokyčiams? Atrodo, kad norisi. Nuo nagų laiko spalvos iki būsenos. Ateina laikas perkurti. Brėžiu kreivę kuria kryptimi. Kažkaip visai paprastai dėliojasi. Gal kad tikrai - kai ateina laikas tampa tiesiog paprasta.

Šeštadienio rytas. Ne po tūso, tiesiog kai nereikia skubėti. Mėgstu tokius. Ir apskritai, gyvenimas atrodo truputį stabdo arklius. O gal kaip šachmatų lentoj tiesiog perdėlioja dalykus. Daug mąstau apie savo jausmus ir apie tai, kaip reaguoju į vienus ar kitus dalykus. Keista, kad kai kurie taip kabina, nors neturėtų, arba dėl kitų jaučiuosi visiškai rami, nors tikrai neturėčiau. Bet atrodo, jog tiesiog norisi būti, skaityti knygas, pakeliauti, dar kažką. O gal tikrai pasiilgau ir jau ateina laikas. Kai man labiau rūpi arba aš labiau rūpiu. Nei vienas variantas negeras. O tuo pačiu tiesiog - nereik galvoti. 

Kartais keliu sau klausimą, ar reikėtų būti taip, kaip neesu. 

O kai pagalvoju geriau, juk žinau ir kaip yra. Ir dar žinau, kad viskas savu laiku, ir kad galiu turėti, jei tik noriu. Džiaugiuosi darbu, džiaugiuosi studijomis, džiaugiuosi draugystėmis, džiaugiuosi gyvenimu. Ne, ne pavasaris dar, ir iki jo dar šį bei tą reikia nuveikti. Ir atsiras dar pokyčių, dalykų, kuriuos reikia padaryti, jausmų, kuriuos reikia išjausti, kelių, kuriuos reikia nueiti. But we will never be apart - kaip dainuoja šitoj gražioj dainoj. 

Ačiū už buvimą. 

Šiandien gavau labai gražų komplimentą, kuris skambėjo panašiai į: žinai, žmonės žiūri į ugnį židiny, ir tai labai ramina. Tai lygiai taip pat galima žiūrėti į tave - esi pilna ramybės. Ir gal tikrai esu. Kai įsiklausau į savo mintis ir jausmus, jie patys žino, kaip pasaulis veikia geriausiai. Svarbu nutildyti protą, kuris kartais užgožia tai, kas svarbu. Nes kai negalvoji kas yra gerai, o kas blogai, darai tiesiog taip, kaip jauti. Ir iš to gaunasi mažai įtampos, daug pasitikėjimo ir mažai lūkesčių. To pasekoje - ir mažai nusivylimo. 

Ir kai ryte važiuoju į miestą, kurio nepažįstu, tikrai gražu žiūrėti į bundantį pasaulį ir bundančią save. Truputį užmiegoti žmonių veidai, skruostus kandantis šaltukas, švintanti diena, rytinės kavos kvapas. Atrodo, pasaulis veikia taip kaip reikia. Ir nors kelionė atgalios dažnai būna migdanti ir nuovargis bando pasiglemžti mano vakarą, viduje nekinta teisingo kelio nuojauta. Taip, pradžios gali būti neaiškios, sudėtingos, gąsdinančios, reikalaujančios pastangų. Bet norint kažkur nueiti, reikia tiesiog eiti. Nėra garantijų. Bet deja, gyvenimas jų neišrašinėja. 

O apskritai tai vis ateina mintis apie amžių ir kad jis man labai patinka. Gal kad tiesiog labai susidraugavau pati su savimi. Ir daug dalykų priimu kaip labai natūralius ir gyvenimiškus. Kartais dėl to palaikau nelabai gražius poelgius. Ar nestandartinius santykius. Ar dar kažką, kas atrodo ne visai teisinga, bet jausmas lyg taip ir turi būti. 

Tokios tos žiemos. Besimaudant sniege ir mintyse, balintos kavos puodeliuose, ieškant šilumos ir artumo, nesibaigiančiuose pokalbiuose ir kvailuose poelgiuose, šiek tiek jaukiai susigūžus. Žavinga. 

Is that you. Or is that me. Or is that something we suppose to be.

Taip, life's too much more than you're expecting. 

Į kurią pusę bepasisukčiau - nustembu. Kartais dėl žmonių sprendimų, kurie įneša sumaištį daugelio kolegų atžvilgiu. Kartais dėl savo norų, kurie yra nepagrįsti ir visai nelinkę išsipildyti. Kartais dėl jausmo, aplankančio kažkur nelaiku. Kartais dėl kitų gyvenimų. O kartais ir dėl savo gyvenimo posūkių. 

Mano maldaknygė sako, jog jausmas yra sielos kalba. Ir dar sako, kad mums reikia tapti tuo, kas iš tiesų esame. Nežinau ar galiu netikėt, kai berods iš tiesų kai nori, gali išsipildyti viskas. Ir už tai daug daug esu dėkinga tau. 

Turbūt jau visai greitai reikės susikurti tolimesnį planą, nei turėjau iki šiol. Ir nežinau kokia iš manęs karjeristė, bet pažiūrėsim. Gal gausis visai nebloga. Berods pavasariui nusimato grįžimas į sveiką miego ritmą bei pasitenkinimas bent dvejose srityse iš trijų. Ta trečioji tokia klaustukinė. O gal su antrąja ir jai prasmės ateis daugiau. Hm. Perbraižyti gyvenimo ratą. Pagalvosiu apie tai kubile vasario pabaigoj, kai kažką jau būsiu užbaigusi, o kažką - pradėjusi. 

  

Šiandien pasakiau sau. Ir nuėjau daryti. 

Daug diskusijų, reikalingi sprendimai, atidėliojimai, svarstymai, kas būtų geriausia. Atrodo, visiškas poilsis vyksta fizinėj plotmėj. Mintyse truputį verda, ypač kai artėju link tikslo, o tuo pačiu reikia daryti sprendimą tarp svarbių dalykų. Atrodo, žinau beveik kiekvieno nuomonę šiuo klausimu ar ką atsakytų tas ar kitas žmogus, jei paklausčiau. Dėlioti pliusus ir minusus kažkaip nesinori. Galbūt tikrai reikia atidėti šonan savo gerumą ir šiek tiek pa'cheat'int. 

Ir dar daug mąstau apie svarbą ir kokią reikšmę dalykams suteikiu bei kiek esam prisirišę prie to, kaip turėtų būti ir kiek žiūrim kaip iš tiesų yra. Atrodo, keisti nusistovėjusias normas ne visada lengva. O sakyti, kad nesvarbu, nors iš tiesų rūpi, taip pat nėra lengva. Gerai, kad savistaba jau išugdyta. Pastebi kaip yra ir štai - go do. 

Kaip sakė A., reikia man šviesos. Ir norisi šviesos, kad jausčiau pasitenkinimą darbu. Prasmės? Turbūt ir prasmės. Kiek toli mano galimybės nuo jos - kažkaip dvejoju. Tiesiog tikėti, kad viskas veikia taip kaip reikia yra kiek per mažai, kai norisi daryti. Gal čia įtaka, o gal subrandintas ir išjaustas noras. 

Go do. Go do. What to do.  

Daug mažų šypsniukų apie dalykus, kurių gal net nesinori įvardyti garsiai. Bent jau lig tol, kol jie taps akivaizdūs ir matomi. Bet žinojimas ar netgi įtarimas taip pat teikia mažą jauduliuką, kuris verčia tyliai kikenti ar nurausti. Taip, ne visus dalykus žino visi žmonės. Ar net ne visus juos kartais ir įmanoma sudėti į žodžius, poelgius, pasakymus. Bet nujautimas ar numanymas stiprus. Kai žmonės daro mažus įprastus dalykus, tik šiek tiek nusišypsodami ir nuosekliai siekdami. Iš šalies net neįtartum. Jei nejaustum. Įdomūs ir nelogiški <santykiai> yra mano specifika. Kai viskas yra kur kas paprasčiau, negu kartais galvojam. Kaip vakar sakiau: ...kai atneša kur kas daugiau džiaugsmo nei galvos skausmo.

Kartais per gyvenimą einu užsimerkusi ir linguodama klubais muzikos taktu. Nes girdžiu melodijas, kurių aplinkiniai negirdi. Bet kas gi man. Jei noriu šokti, tai ir šoku. Ir visada šalia atsiranda nusišypsančių, kurie supranta mano džiaugsmą. O aš juos apkabinu. 

She keeps me warm

She keeps me warm

She keeps me warm

My love my love my love