Let me tell you a bit more about the way I feel.

Ne, vis dar netikiu visomis patarlėmis apie kiaules, apie visus juos tokius ir panašias nesąmones. Esu tikra, kad skirtingumas vienos lyties tarpe yra platesnis, nei skirtingumas tarp lyčių. Ir čia jau galima sakyti kaip nori - nurašyti nuostatas neišsipildžiusiems lūkesčiams, nepateisintoms viltims ar nemokėjimui kalbėtis. Dar šiek tiek buvusioms patirtims, širdies žaizdoms ir dalykams, kurių sau nepripražįstam. Ir net jei be penkių minučių krizė, kaip sako Andrius, dėkoju savo buvusioms patirtims, nes jos neleidžia man abejoti. (Asmeninės padėkos). Tuo pačiu negaliu nuslėpti, kad vyriškas pasaulis man atsivėrė kažkokiom kitom spalvom, sulig pabeldus į jo duris. Nesuprantamom? Kartais. Viliojančiom? Mhm. Ir keliančiom klausimą "na, kas gi dar?". Kai kurie požiūriai mane nustebino tiek, jog negalvojau, kad taip pasauly apskritai egzistuoja (sveika sugrįžusi į realybę, brangioji). Kiti stebina kaip labai juos norisi apkabinti, nors pažiūrėjus iš šalies atstumai tarp žmonių beveik daugiau nei begalybės. O labiausiai kaip visada apie save. Vertybės nesinaudoti žmonėmis siekiant naudos sau. Rūpestis kitais kažkaip natūraliai, lyg kiekvienam turėtų rūpėti. Dėmesio stebuklai. Ir kaip jo kartais trūksta. Nesaugumai ir komforto zonos, kuriuos palikti reikia daug drąsos. Ir tos chemijos, kartais visiškai logiškai paaiškinamos. 

Mhm, galvoju tas mėnuo be kelnių irgi geras sumanymas. Nors mano gegužė turėtų atrodyti kaip study/sleep/repeat. Bet kiek mažai man rūpi. 

Pasaulis su vyrais žavesnis. Tikrai.