Šiandien gavau labai gražų komplimentą, kuris skambėjo panašiai į: žinai, žmonės žiūri į ugnį židiny, ir tai labai ramina. Tai lygiai taip pat galima žiūrėti į tave - esi pilna ramybės. Ir gal tikrai esu. Kai įsiklausau į savo mintis ir jausmus, jie patys žino, kaip pasaulis veikia geriausiai. Svarbu nutildyti protą, kuris kartais užgožia tai, kas svarbu. Nes kai negalvoji kas yra gerai, o kas blogai, darai tiesiog taip, kaip jauti. Ir iš to gaunasi mažai įtampos, daug pasitikėjimo ir mažai lūkesčių. To pasekoje - ir mažai nusivylimo. 

Ir kai ryte važiuoju į miestą, kurio nepažįstu, tikrai gražu žiūrėti į bundantį pasaulį ir bundančią save. Truputį užmiegoti žmonių veidai, skruostus kandantis šaltukas, švintanti diena, rytinės kavos kvapas. Atrodo, pasaulis veikia taip kaip reikia. Ir nors kelionė atgalios dažnai būna migdanti ir nuovargis bando pasiglemžti mano vakarą, viduje nekinta teisingo kelio nuojauta. Taip, pradžios gali būti neaiškios, sudėtingos, gąsdinančios, reikalaujančios pastangų. Bet norint kažkur nueiti, reikia tiesiog eiti. Nėra garantijų. Bet deja, gyvenimas jų neišrašinėja. 

O apskritai tai vis ateina mintis apie amžių ir kad jis man labai patinka. Gal kad tiesiog labai susidraugavau pati su savimi. Ir daug dalykų priimu kaip labai natūralius ir gyvenimiškus. Kartais dėl to palaikau nelabai gražius poelgius. Ar nestandartinius santykius. Ar dar kažką, kas atrodo ne visai teisinga, bet jausmas lyg taip ir turi būti. 

Tokios tos žiemos. Besimaudant sniege ir mintyse, balintos kavos puodeliuose, ieškant šilumos ir artumo, nesibaigiančiuose pokalbiuose ir kvailuose poelgiuose, šiek tiek jaukiai susigūžus. Žavinga.