Šeštadienio rytas. Ne po tūso, tiesiog kai nereikia skubėti. Mėgstu tokius. Ir apskritai, gyvenimas atrodo truputį stabdo arklius. O gal kaip šachmatų lentoj tiesiog perdėlioja dalykus. Daug mąstau apie savo jausmus ir apie tai, kaip reaguoju į vienus ar kitus dalykus. Keista, kad kai kurie taip kabina, nors neturėtų, arba dėl kitų jaučiuosi visiškai rami, nors tikrai neturėčiau. Bet atrodo, jog tiesiog norisi būti, skaityti knygas, pakeliauti, dar kažką. O gal tikrai pasiilgau ir jau ateina laikas. Kai man labiau rūpi arba aš labiau rūpiu. Nei vienas variantas negeras. O tuo pačiu tiesiog - nereik galvoti. 

Kartais keliu sau klausimą, ar reikėtų būti taip, kaip neesu. 

O kai pagalvoju geriau, juk žinau ir kaip yra. Ir dar žinau, kad viskas savu laiku, ir kad galiu turėti, jei tik noriu. Džiaugiuosi darbu, džiaugiuosi studijomis, džiaugiuosi draugystėmis, džiaugiuosi gyvenimu. Ne, ne pavasaris dar, ir iki jo dar šį bei tą reikia nuveikti. Ir atsiras dar pokyčių, dalykų, kuriuos reikia padaryti, jausmų, kuriuos reikia išjausti, kelių, kuriuos reikia nueiti. But we will never be apart - kaip dainuoja šitoj gražioj dainoj. 

Ačiū už buvimą.