Nežinau nuo kada imu svarstyti, ar vertinga sakyti tiesą ir kiek tai daryčiau dėl kito žmogaus ir kiek tik dėl to, kad pati jausčiausi kitaip. Ir net ne geriau, o tiesiog kitaip. Dėl gerumo dar tikrai galima abejoti. Naujai iškylančios situacijos verčia mąstyti ir svarstyti. Neišvengiamai turbūt ir jausti. Kita vertus, turbūt tokia jau paskirtis kai kurių santykių - rodyti trūkumus ir vaikščioti briaunomis. Rezultatu esu patenkinta. Įkvėpimai pokyčiams? Atrodo, kad norisi. Nuo nagų laiko spalvos iki būsenos. Ateina laikas perkurti. Brėžiu kreivę kuria kryptimi. Kažkaip visai paprastai dėliojasi. Gal kad tikrai - kai ateina laikas tampa tiesiog paprasta.