Diena tylos. Gan priverstinės, kuomet balsas tiesiog atsisako funkcionuoti. Gal ir gerai, nors daugiau klausytis ir mažiau kalbėti atrodo jau esu išmokusi. Galvoju, jog nėra tai visuomenės norma (gal todėl kartais jaučiuosi neišgirsta). Tačiau pradėti keisti pasaulį reikia nuo savęs. Kad ir mažais žingsneliais. Nors šiuo metu esu visiškai vienoj vietoj. Ne tik todėl, kad puola gripai ir anginos. Labiau atvirkščiai - puola gripai, nes esu vietoj ir jaučiu, kad taip susisukus į patalus, apsiklojus ir apsivyniojus man saugu, patogu tik kažkaip vidinis diskomfortas. Kad pasaulis juda ir sukasi, o aš kažkaip ne. Tada ir kyla mintys ir idėjos apie keitimą miesto, šukuosenos ar požiūrio. Fake it till you make it - mokė mane vienas nelaimingiausių žmonių, kokius kada esu sutikusi. Prieš save neprifeikinsi. Bent jau ne po tiek valandų, praleistų galvojant kam/kaip/kodėl/su kuo/dėl ko... 

Natūraliai leidžiu sau sustoti, būti, galvoti, išbūti tą laiką ir tas mintis, kurios dabar yra. Nežinau ar tai teisingiausias kelias. Galbūt ne. Tačiau šiuo metu taip būnu, nes taip man būnasi. Galbūt kartais aplinkiniams dėl to nėra su manimi paprasta. Ir nežinau kiek labai galiu kažko duoti, kuomet pačiai norisi dėmesio, šilumos, gražaus žodžio ir apkabinimo. Noris tikėt, kad ne "į skolą" ar "mainais" santykis kuriamas. Kad tiek, kiek sukūriam, yra užtektinai, jog galėčiau būti savimi ne tik parodinės būsenos. Deja, pamatuoti niekaip neįmanoma. 

Rašau laiškus, prisimenu, ieškau dėmesio... Kažkokios tuštumos. Įdomu, kuo gi jas užpildysiu.