Sekmadienio vakaro skambesiai su trupučiu nostalgijos. Gal vasaros kvapui ir jūros ošimui, galbūt svajonėms, kurios jau subliuško muilo burbulais, gal dar nesukurtiems žodžiams, nesutiktiems žmonėms, neapkabintiems. Taip pat nepadarytiems darbams, nesudėliotoms pastraipoms, nenueitiems keliams.

Vienoj gražioj dainoj Razauskas dainuoja apie lyjančius pavasario lietus nuobodžiai ir galvoju apie ką gi iš tiesų jie ten lyja. Kartais išties nesuprantu. Apie draugystes - esamas ar buvusias? Apie ateitis - galimas ar tik iliuzijas? Apie tikslus - kur jie veda? Apie pokalbius - kartais tylius ir be žodžių. Tikiu milijonais dalykų ir tuo pačiu atrodo, kad netikiu niekuo, kol viskas nėra pasakyta banalausiais žodžiais ir/arba nesudėta į paprasčiausius sakinius. Pasitikėti jausmu kartais gerokai nedrąsu. Gal dėl to kartais norisi užuovėjų arba kažko, pakeičiančio trūkumus. Net ir tada, kai aš esu meilė - aš skleidžiu meilę.

Bet tada - pamatai šypseną. Išgirsti melodiją. Atsibundi saulėtą rytą. Pasiklausai laimingų draugės išgyvenimų. Pagaliau randi vietos ten, kur niekada nerasdavai. Gauni komplimentą. Atlieki darbą. Sugalvoji naują planą. Ir viskas kažkaip ima, ir susidėlioja į vietas. Nepriklausomai nuo to, kaip klostosi vieni ar kiti dalykai. O kartais visai nemažą šypsnį sukelia ir great success išvalyti sakų dėmes iš mėgstamų kelnių:) Pavasaris.