Saulėta. Pavasario šiluma įneša kažkokio lengvo vėjo ir lengvų minčių. Tikslai atrodo ne taip sunkiai pasiekiami, o darbai ne taip baisiai sunkūs. Santykiai su brangiais palaikomi ir per atstumą, o saviausi visada šalia, nepriklausomai nuo to, kad kartais norisi piktai pažiūrėti ir suraukti antakius, lyg tai reikštų "negerai tu čia darai". Džiaugiuosi žmonių pasitikėjimu. Atrodo, kai sulaukiu skambučio pasikalbėti apie tai, kas ne baisiai sekasi, jaučiuosi svarbi. Ir vertinga. Ir apskritai, matyt viskas vienaip ar kitaip veikia savu laiku ir savoj vietoj. Atsiranda kažkoks abstraktus vasaros planas, kuris man patinka, ir ramiai sau teku gyvenimo upe. 

Ir dar - apie svarbumus. Svarbu išmokti priimti ir svarbu išmokti paleisti. Žmonės laisvi pasirinkti, kiek svarbus santykis su kitu žmogumi. Ir nors tas svarbumas dažnai nėra lygiavertis, šalia esantis visada turi teisę pasirinkti, kiek svarbu jam būti. Dažnu atveju aš mielai prisileidžiu atėjusius ir sugrįžusius. O tas atėjusysis laisvas pasirinkti, kiek arti nori prieiti. 

Kiek skirtingų (ne)paprastumų telpa skirtinguose žmonėse. Kai  kuriais iš jų aš labai labai džiaugiuosi.