I say, "Love, love don't mean nothing

Unless there's something worth fighting for

It's a beautiful war

Jei ir nesinori vasarą vykti kažkur, tai viena iš labai rimtų priežasčių yra bilietas į Svajonę pasiklausyti jų gyvai. Ne dėl to, kad nebus kitų progų. O dėl to, kad kai labai labai nori - ima, ir išsipildo. O alternatyvos atsiranda visai netikėtai - ilgais vakarais kuriant galvoje planus ir istorijas. Arba pertraukaujant tarp streso įveikimo programų analizės. Ir jei netyčia imtų, ir išsipildytų - įgyvendinčiau dar vieną seną svajonę. Penketas kilometrų dviračiu yra pats tas atstumas, kurį nesitingėtų įveikinėti rytais. Ir tai būčiau aš, ta, kurią įsivaizduoju. Arčiau tikrojo "tapti tuo, kas esi". 

Įdomu stebėti, kaip vieni žmonės artėja, kiti - tolsta. Arba lieka kažkaip kitaip, nei įprasta. Santykiai keičiasi. Tiesa sena kaip pasaulis. Įdomu stebėti ir savo reakcijas į dalykus. Ir kitų reakcijas bei emocijas. Gaila, kad elektroninis pasaulis nesugeba perteikti tiek emocijų, kiek gyva kalba. O gal ne gaila. Labiau gaila, kad dažniau mes pasirenkam elektroninį ryšį nei gyvą. Todėl taip svarbu atrodo iš tiesų matyti šypseną, o ne skliaustuką ir dvitaškiuką. Nors pokalbiai ne visada lengvi. Ypač apie svarbius dalykus. Bet būtini. Kad jaustumėmės artimi. 

"Tu esi pats tikriausias nuostabaus žmogaus pavyzdys" - šiandien man sakė. Šypsojausi.