O kaip tu taip gyveni - be darbo, be plano, be krypties? O ne, atsakau aš, turiu aš kryptį. Ir darbą, ir planą, ir svajonę. Ką padarysi, kad keliai ne visada tiesūs. Per aplink man patinka labiau. Ypač taip, kaip dabar - basomis, saujomis renkant braškes ir šilauoges, beskaitant knygas, kurias norisi cituoti, krykštaujant su vaikais, kurie moko ne tik kantrybės, bet ir vaikiško požiūrio į pasaulį, žmonėmis - vienų jau dabar labai pasiilgtų, kitų - tik po truputį nedrąsiai pažįstamų. 

Stebuklai slypi kažkur paprastuose dalykuose. Net ir tada, kai šiek tiek paklysti miške vidury nakties, muilo burbulai sprogsta greitai, o pagalba iš šalies ne visai tokia, kokios labiausiai norėtųsi. Bet šypsenos, apkabinimai, šokiai pagal senas senas melodijas, kavos puodelis ir bučkis į skruostą... Galvoju, kad buvau truputį pamiršus, kokie nuostabūs, net kai pavargę, žmonės būna tas offline 24/7 valandas. 

Tiesa, kartais teko nuvogti kelias miego valandas dėl trupučio online. Bet juk darome dalykus tik tada, kai jų labai norim. Ir dėmesys iš tiesų yra dovana, kurią dovanodami kitam, jį paskatiname jaustis ypatingu. 

Su kai kuriais žmonėm taip kažkaip yra, kad labai paprasta būti. Ir nežinau koks išlavintas tas mano raganiškas šeštasis jausmas, bet dėl tokių žmonių retai apsirinku.

Ir pabaigai: "užtenka tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada tolimas pasaulio gausmas nutyla,  girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakoti savo džiaugsmų ir sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus."