Sukurk man tris Kanadas

Aš pažadu Tau dvi

Huh, koks netikėtas užklupęs sveikas pyktis ir (nesi)džiaugimas(is) kito laime. Ne dėl to, kad tai būtų netikėta savaime, kiek tiesiog suvokimas, kad ei, kada, jei ne dabar? Atrodo, šį tą norisi keisti. Gal net visai smarkiai. Nežinau, ar tam tikri dalykai yra susiję, bet atrodo tampa svarbu truputį daugiau stengtis ir truputį labiau augti. Palikti išbarstytas šypsenas ten ir tiems, kam jos buvo skirtos, o pačiai žengti žingsnelį į priekį ir mokytis naujų dalykų. Kartais tikrai pernelyg daug galvoju apie dalykus, kurie buvo, ir ar verta juos daryti kitaip. Sugrįžimai į buvusias vietas vertingi tik tada, kai be jų gyvenimas tuščias. Visais kitais atvejais verta tik judėti į priekį, pasisėmus patirtis.

Prašyti palaikymo ir dėmesio niekada nebuvo lengva, bet rodos šįkart taps būtina. Gera žinoti, kad yra į ką atsiremti. Idėjos jau galvoje. Metas imtis veiksmų.