Tas žmogus, kurį tu manyje myli, žinoma geresnis už mane: aš ne toks. Bet tu mylėk, ir aš pasistengsiu pranokti save.

Aš nežinau ar neišsakytus dalykus visada interpretuoju teisingai ir iš tiesų yra milijonai dalykų, kuriuos suprantu galbūt ne taip ir ne ten, bet kaip kažkas yra pasakęs "kalba yra prasčiausias žmonių bendravimo būdas". Gal todėl tiek daug dalykų tarp mūsų skamba kažkaip neišreikštai, neįvardytai, per aplinkui, nors kai pagalvoji, turbūt leidžiam savo protui abejot net ir akivaizdžiais dalykais. Ir gal visai fainai kad kartais tiesiog jautiesi. Kaip kad šiandien. Kad tai tavo rūbas. Ar tavo žmogus. 

Vienaip ar kitaip gruodis ima kvepėti poilsiu ir mažais stebuklais, kuomet dalykai sprendžiasi, malonumai po truputį dėliojasi į dienotvarkes ir laikau kumštukus, kad viskas pavyktų su savaitgaliu. Negaliu sakyt, labai pasiilgau. Ar iki tol reikia kažką padaryti? Reikia. Bet kažkoks galutinis tikslas ir finišo tiesioji yra motyvatorius. 

Kaupiu mažus spindulėlius viduje, jaučiu, kaip ima šviesti :) 

The most important things in life aren't things

Savaitgalis tikrai pilnas galvojimo, emocijų, santykių, galbūt netgi būsimų sprendimų. Turbūt tai vadinama "emociškai intensyvus". Ir dėl įvairių gerų dalykų, ir dėl nelabai džiuginančių. Keista, kad kitus dalykų mokantys žmonės kartais patys prieštarauja savo mokymams, kuriais taip tikėjo. O galbūt teorija yra daug sunkiau pritaikoma, kad ir taip žaviai tai skambėtų. Visgi atrodo kad daug galvoju ir sprendimą teks priimti, tik dar nežinau kada. Prieš ar po? Nors jausmas itin ryškus. Net stebinančiai ryškus. Ir labai ryškus palyginimas su kitais dalykais ir žmonėmis, kuris atrodo gana absurdiškai, bet egzistuoja. Ir dar kažkas apie 3rd party caller, kuris net teoriškai atrodo neatrasta žemė. Bet berods ir ten gali žydėti gėlės. 

Tuo pačiu jauku ir gera, kad perpildytos dienotvarkės jau į pabaigą ir visai laukiu sniego ir šaltuko, kandančio nosį. Taip pat pasivaikščiojimų su brangiosiomis Vilniuj jau berods po Kalėdų ir visų itališkų istorijų. Ir dar kitų mielų dalykų, kuriuos žiema atneša. Kalėdiniai pasisėdėjimai, imbierinių sausainių kvapas, mandarinai, kakava, mintys apie dovanas ir stebuklėlius, pūkuotos šlepetės ir lempučių žybsėjimai. Ir dar - pastaruoju metu labai labai pasiilgau apkabinimų. 

Pamenu, kažkada svarsčiau, jog būdama paauglė viską išgyvenau gerokai labiau. Jei džiaugdavausi, tai be proto, jei liūdėdavau turbūt be proto taip pat. Ir ilgainiui buvau pasigedusi tų emocijų spalvingumo, ryškymo, viskas tarsi buvo nei labai balta nei labai juoda, tiesiog vienokio ar kitokio atspalvio. Ir štai - pasiskųsk gyvenimui, tai gausi ko norėjus. Nes dabar tai tikrai atrodo tiek tų emocijų, kad net sunku jas visas apdirbt. Tiek gerų, kai atrodo noris sustabdyt akimirką ir užkonservuot žiemai, tiek blogų, kai pamatai griūna ir nieko su tuo negali padaryt. Sunku vertint ar tai gerai, ar blogai. Kogero nėra nei labai taip, nei labai kitaip. Visgi jausti visas tas spalvas yra gyva, to nepaneigsi. Ir turbūt geriau taip, nei niekaip. 

O šiaip tai noris jau galvoti apie sniegą, imbierinius sausainius, baseiną ir dovanas, bet lig tol dar oj oj oj kiek dalykų reikia padaryti. Ir taip, sunku jau sakyti reikia, o ne noriu, bet čia reikėjimas užima didelę dalį. Nors kai kažko reikia reikia reikia, vistiek išaušta diena, kai paprastai sakau sau - noriu miego. Ir man tai svarbiau už bet kokius reikia. Ir taip gimsta be proto žavūs trečiadieniai su daug šilumos, juoko ir mažais stebuklais. Pailsėję žmonės - laimingi žmonės. 

Ir čia amžinai ramybės neduodantis klausimas. 

Koks šaltukas! Gruodis. Kažkurį vakarą išeidama iš jau beveik vėl antrų namų sakiau. Džiugu. Dėl antrų namų, ne dėl gruodžio. Atrodo, tai įneša daug prasmės į kasdienybę. Nežinau, kiek nesijaučia ekspertiškumo, žiūrėjimo iš aukščiau. Daug visko dar mokytis ir mokytis. Tuo pačiu reflektuoju kad darau tai visai sėkmingai. Su kiekvienu kartu vis po truputį.  

O šiaip tuštumas užpildžius nagais, veido valymais ir kitais nereikšmingais dalykais, vieną vakarą sėdi, žiūri į langą, ir supranti kaip visa tai nesvarbu, kai neturi to mūro ir tos atramos, kuri priima tave visokį - gražų ir negražų, linksmą ir liūdną. Sunku būti tarpininku visose gyvenimo srityse. Dar sunkiau būti tarpininku ten, kur visai nesinori būti. Bet ką gi - gerai išsižliumbi, grįžti atgal į darbo vietą, po to gerai išsimiegi, gauni stiprų draugo apkabinimą, ir eini toliau. Ar guodžia tai, kad "gali būti ir blogiau"? Ne, turbūt nelabai. Labiau stiprina tikėjimas, kad aš tikiu žmonėmis iš esmės. Tikiu, kad jie yra savo gyvenimo šeimininkai ir gali stiprinti tai, ką būtina stiprinti. 

Į mano rankas pastaruoju metu patenka nuostabios knygos. 

Berods profesiją pasirinkau dar visai maža. Kuomet eidavau į svečius su tėvais, visuomet labai mėgdavau apžiūrinėti kambarius. Kaip kas gyvena, kokiomis spalvomis kambarių sienas tapetuoja, kokius rakandus ar mielus daikčiukus laiko savo stalčiuose. Rodos iš to tiek daug gali pasakyti apie žmones. Ir netapau interjero dizainere. Šiuo tuo kitu. Kartu su kitų žmonių kambariais, įdėmiausiai tenka žiūrėti į savąjį. Ir turiuosi profesijos rezultatą: suprantu, kaip jaučiuosi. Suprantu iš ko šis jausmas kyla. Suprantu, ką šis jausmas man reiškia. Ir visai kaip paprastas žmogus nieko su tuo jausmu negaliu padaryti. 

Didžiuotis galimybe matyti savo spauzdintą pavardę visiškai šlamštiškame kontekste. Jausti nepasitenkinimą. Bijoti priimti sprendimus. Abejoti sprendimų teisingumu. Džiaugtis rytais su mažu murkiančiu katinu. Jausmų pasaulis - džiaugsmas, abejonės, baimė, pasitenkinimas... ir milijonais kitų. Ir net nežinau kodėl bet tie nesistemingų stebėjimų rezultatai kartais atrodo pasikartojantys. 

Ir dar ta pačia tematika šiandien skaitomoje knygoje radau puikią pastraipą: 

Wait. This was the first lesson I had learned about love. The day drag along, you make thousands of plans, you imagine every possible conversation, you promise to change your behaviour in certain ways - and you feel more and more anxious until your loved one arrives. But by than, you don't know what to say. The hours of waiting have been transformed into tension, the tension has become fear, and the fear makes you embarrassed about showing affection. 

  Atėjau atsigerti arbatos. Atsinešiau vyno. Rytas. Gera, kad kai kurie dalykai kinta nedaug. Arba kinta kažkaip kartu, jog gali su jais augti, dalintis, būti. Ir taip, kartais sau tik pasitvirtinu dalykus, jog su kai kuriais žmonėmis lengva būti, o su kai kuriais norėtųsi, kad būtų lengva. Bet skirtumas yra, ir visai nemažas. Ilgainiui dalykus vis lengviau sau pripažinti. 

Ir dar man sakė - lapkritis yra mano nemėgstamiausias mėnuo. Ir iš tiesų - nemėgstu jo ir aš. Tačiau šiuo metu matyt visai geras periodas, jog dalykai, kuriuos darau, mažai priklauso nuo oro. Taip, galbūt ir norėsis dažniau susisukti į patalus, bet tai tiesiog mažai įmanoma. 

O apskritai - ramu. Nors neturėtų būti, bet ramu. Nelabai tai susiję su gyvenimu po mirties ar tiesiog buvimu kaip turi būti, bet iš to nebuvimo irgi kažkokia ramybe dvelkia. Gal tie maži žingsniai augimo link. Ir tas retas su meile gaminto maisto kvapas virtuvėj. Alaus ir vyno taurės jų pasiilgus. Vėl dėliojami taškai žemėlapiuose ir tuo pačiu kuriama alternatyva, kuri puikiai pristabdytų nuo bet kokių išvykimų. Atostogos mieste, kuriame palikau daug juoko. Jei tik viskas pavyks taip, kaip turi būti. Taip, temos kartojasi, norisi rašyti apie tą patį, bet tik dėl to, jog tuo gyvenam. Tik dėl to, kad tam tikri dalykai yra mums tokie svarbūs, jog noris kartoti vėl ir vėl. Aš tikiu Tavo svajone. Ir tikiu savąja. Viskas veikia taip kaip reikia, oggi sera arba stasera. 

Net ir tada, kai pritrūksta laiko susidėlioti taškus ant i. 

Ir dar - niekad negalvojau kad maži katinukai gali būti tokie nuostabūs, net jei ir apdrasko rankas :)  

Kažkoks norėjimų metas. Norisi gražių skudurų, apyrankių ir laikrodžių, norisi lūpų dažų ir vakarėlių, norisi keksiukų kepimo ir plaukiojimo baseine, dar norisi juoko ir kakavos virtuvėj, kelionių ir nuotykių, galimybių ir iššūkių ir dar kažko, kas įkvėptų gyventi šiek tiek kitaip. Vakarykštis nusivylimas priverčia pamąstyti apie laiko leidimą su tais, kurie nori jį leisti su tavimi; apie žmones aplink; apie veiklas ir prasmes; apie tai iš ko kyla ilgesys - ar tikrai galimybės būti, ar iš troškimo turėti; apie nemokėjimą išnaudoti laiko; apie dalykus, kurių noriu, bet nedarau... Kartais tikrai atrodo, kad per daug mąstau. Arba neišmąstau nieko iki tokios stadijos, kad sudėčiau taškus ant i ir nebereikėtų prie to paties grįžti. 

O apskritai tai kartais tikrai norisi labai labai išsikalbėti, bet kaip žinia, laikas ir vieta su noru dažnu atveju nesutampa. Todėl ir lieka mintys gyventi galvoje, pasiklydę ir išsiblaškę. Ir tik kitą rytą pagalvoju kad galbūt tuo metu pagalvojau ne apie visus žmones, ar kad kartais pagalvoju ne apie tuos, kuriuos reikėtų. 

Ir ne - savigaila ne iš Dievo, kaip man sakė D. Tada labai pykau už tokį pasakymą, nes visada lengviau jaustis auka, nei ta, kuri atsakinga už susidariusią situaciją. Visgi nuo tiesos nepabėgsi - "blogiausia, kai žmonės nepatenkinti savo gyvenimu ir nesiryžta jo keisti". 

Tad vėl viskas apsisuka ratu ir kuriu milijonus planų, kuriuos norisi padaryti, ką norisi pamatyti, ką išgyventi. Pradėti nuo pradžių? Ne, tiesiog prisiminti svarbius dalykus. Mažus, jaukius, mielus. Tuos, kurie man labiausiai patinka. 

Eina sau kiek tylių dalykų norisi sakyti garsiai. Arba garsių - tyliai.

Give me a shot tonight

Give me a moment some kind of mysterious

Nors dar klausydamasi visų kalbų ir skaičiuodama išlaidas galvoju ne ne, gąsdina mane ir kam čia reikia, bet grįžau namo, o viduj taip rėkia - taip, taip, taip! Taigi, pažiūrėsim ką likimas nuspręs, bet viena žinau - bilietą pirksiu. O galbūt tiesiog žiūrėjimas į tuos, kurie užauga, duoda pakankamą spyrį į užpakalį, kuris verčia pajudėti ne tik smegenis, bet ir suvokimą apskritai. Džiaugiuosi pokyčiu ir augimu, žmogus tikrai eina teisinga linkme. Ne, ne mano žmogus, tiesiog žmogus. Ir berods suprantu, kad reikia užverti dar vieną langą, kurio skersvėjai pučia jau ilgą laiką. Užverti langus, atverti duris. 

Kartais galvoju ar galiu būti laiminga čia, šioje vietoje, šiame mieste. Sunku rasti atsakymą ilgalaikėj perspektyvoj. Bet jaučiu, kad galiu daugiau nei dabar. Ir kad jau noriu daugiau, nei dabar. Be abejo, atsisakyti ir palikti sunku. Ir keisti(s) sunkiau dar labiau. Bet kartais reikia. "Ir jei galvoji ar nori - reiškia nori". 

O kas smagiausia, tai įsikvėpiau ne metams, o šiandienai, rytojui, šiai savaitei. Įsikvėpiau pradėti dabar. Nuo šiandien :) 

Kavą galiu gerti daug ir dažnai. Keista, juk rudenys kvepia žaliosios arbatos puodeliais. Bet gal dėl to kad dar ne ruduo, o gal kad dar nesinori to rudens įsileisti į širdį, nors už lango jis man net truputį patinka. O gal dėl to, kad norisi keisti spalvas, plaukus ir akinius, tik niekaip iki galo nesubrandinu idėjų. Apie tai, kaip turėtų atrodyti galutinis variantas ir apie tai kaip galiausiai noriu sukti save ir pasaulį aplink. Mielai grįžtu į truputį rutinos, tik su gana daug džiaugsmų ir nelabai artimų, tačiau žmonių, su kuriais gera juoktis ir šiek tiek gossipint. Ir net keista, kaip platesnis vaizdas ir kitų nuomonės keičia požiūrį į dalykus, kuriuos visai neseniai įvardijau sau kaip esamus. Gal ir gerai - gyventi dėl to lengviau. 

Vis dar šiek tiek kamuoja tingulys, kurį dar visai lengvai įveikiu. Ir teisybę sakiau, jog streso patiri tiek, kiek kokybiškai norisi viską atlikti. Kolkas didelės kokybės iš savęs nespaudžiu, o tuo pačiu lieka laiko ir dėmesio kitiems dalykams, kurie kartais atrodo netgi svarbesni. Pradėsiu ketvirtadieniu tvirtinti savo kompetencijas. 

Ir in the mean time ieškau kokių nors treniruočių, idealiai atitinkančių mano lūkesčius. Pasirodo, viskas gerokai sudėtingiau nei atrodo. Bet juk kas ieško, tas randa, tiesa? Ir vis daugiau pliusų dedu pokyčiams, kurie būtų džiaugsmingi ir tuo pačiu gal net nelabai tolimi. Bet žinau, kad tai padėtų neskausmingai pereiti iš vieno etapo į kitą, o tas pereinamasis laikas labai praturtintų. Ir visai be laukimo, tik su noru ir lengvu jaudulio dvelksmu. 

Net ir Delfy kartais būna skaitinių, pagaunančių mintis ir dėmesį. Šiandien radau vieną jų. Tai tiesiog klausimai, į kuriuos gal net neverta atsakyti, bet tikrai verta pamąstyti. Tad darau tiesiog copy - paste. Kad tikrai pamąstyčiau.

1. Kiek sau duotumėt metų, jeigu nežinotumėt savo amžiaus?

2. Kas blogiau: pabandyti ir patirti nesėkmę ar iš viso nepabandyti?

3. Jeigu gyvenimas yra trumpas, tai kodėl mes darome tiek daug to, ko nemėgstame ir tiek mažai to, ką mėgstame ir mums teikia pasitenkinimą?

4. Jeigu darbas atliktas, viskas jau pasakyta ir padaryta, tai ko buvo daugiau – kalbų ar darbų?

5. Jeigu Jums būtų suteikta proga pakeisti tik vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?

6. Jeigu laimė taptų nacionaline valiuta, koks darbas jus padarytų laimingu?

7. Jūs darote tai, kuo tikite, ar bandote patikėti tuo, ką darote?

8. Jeigu vidutiniškai gyventumėte 40 metų, ką pakeistumėt savo gyvenime, kad jis taptų visavertis?

9. Kaip manote, ar kontroliuojate įvykius savo gyvenime?

10. Jeigu galėtumėt mažam vaikui duoti tik vieną patarimą visam jo gyvenimui, ką jam pasakytumėt?

11. Ar galėtumėt nusižengti įstatymui dėl mylimo žmogaus?

12. Ar Jūs matėte beprotybę ten, kur vėliau įžvelgėte genialumą?

13. Ką gyvenime darote kitaip nei visi kiti?

14. Kodėl taip išeina, kad tai, kas daro laimingu Jus, visus kitus nebūtinai padaro laimingais?

15. Ką tokio gyvenime Jūs labai norėjote padaryti, bet taip ir nepadarėte? Kas sutrukdė? Ir kas vis dar trukdo iki šiol?

16. Jeigu būtų Jums pasiūlyta gyventi kitoje šalyje, kurioje šalyje gyventumėt?

17. Jūs vis dar stipriai laikotės kažką įsikibę, ką jau senai vertėjo paleisti?

18. Jūs spaudžiate lifto iškvietimo mygtuką daugiau nei vieną kartą? Jus iš tiesų manote, kad tuomet jis atvažiuos greičiau?

19. Kodėl Jūs – esate Jūs?

20. Jeigu galėtumėt sau tapti draugu, Jūs pats norėtumėte tokio draugo?

21. Kas blogiau: ar tai, kad geriausias draugas išvažiuoja gyventi svetur, ar tai, kad geriausias draugas gyvena šalia, tačiau Jūs nustojate bendrauti?

22. Už ką labiausiai esate dėkingas gyvenime?

23. Ką pasirinktumėt: prarasti visus turimus prisiminimus, ar niekada neturėti naujų?

24. Ar galima išsikovoti tiesą be kovos?

25. Jūsų pati didžiausia baimė tapo reali?

26. Jūs pamenate, kaip stipriai buvote susikrimtęs prieš penkerius metus? Ar dabar tai vis dar svarbu jums?

27. Koks prisiminimas iš vaikystės yra Jums pats laimingiausias? Kas būtent daro jį tokiu brangiu?

28. Jeigu ne dabar, tai kada?

29. Kodėl religija, kuri propaguoja meilę, tapo begalės karų priežastimi?

30. Ar įmanoma absoliučiai būti tikru ir žinoti, kas iš tiesų yra gerai, o kas blogai?

31. Jeigu šiandien jums duotų milijoną eurų, Jūs išeitumėt iš darbo?

32. Jeigu mes mokomės iš klaidų, tai kodėl taip bijome suklysti?

33. Ką darytumėt kitaip, jeigu žinotumėt, kad niekas Jūsų nepasmerks už tai?

34. Kada paskutinį kartą girdėjote savo kvėpavimą? O kada klausėtės savo širdies plakimo?

35. Sprendimai priimami čia ir dabar. Klausimas toks: Jūs pats savarankiškai priimate sprendimus, ar už Jus tai padaro kiti?

http://gyvenimas.delfi.lt/istorijos/klausimai-kurie-pamankstins-prota.d?id=62193249#ixzz2dxkE0hhs

Tvarkau šiandien namus ir galvoju, kad grįžtu. Grįžtu po vasaros, po klajonių, po šiokio tokio šen bei ten, pravėdinta galva ir truputį užaugus. Grįžtu į senus ir naujus darbus, į naujus planus, į kiek kitokį gyvenimo ritmą. Ir dar grįžtu į jaukumą, kurį ruduo nevaldomai neša. Ne ne, nemėgstu nei lietų nei balų, juo labiau tada, kai eiti kažkur reikia. Tačiau mėgstu tą jaukumą, kai atsikvėpus po ilgos dienos su puodeliu arbatos rankose virtuvėj kalbamės apie dalykus. Arba truputį apie nieką. 

Berods pasiruošiau naujiems mokslo metams, darbams, ir kažkam netikėjo. Neabejoju, kad kažkas netikėto papuoš metus, duris, akis, o gal bevardį pirštą :) Nes tie maži netikėtumai ir yra žaviausios dienos smulkmenos, gražiausios akimirkos ir šilčiausi jausmai. Šį tą naujo išmokau ir apie juos - galim jausti tai, ką leidžiam sau jausti. Net jei leidžiam labai labai nesąmoningai, bet manoji akis žvitri net šiuo klausimu. 

O šiaip net nežinau kodėl, bet atrodo kad žavus toks pasiruošimas naujai savaitei, kai spėji viską ką norisi ir dar truputį, kai namai kvepia jaukumu, o pedikiūras, nors ir jau slepiamas batuose, visgi žaviai žalsvas. 

Aha, gyventi man patinka. 

and all at once, summer collapsed into fall

Oh, my brother, what you're gonna do today

I've heard you missed your train

I've heard you missed your last train 

Taip ar jau beveik panašiai galime dainuoti vasarai, kuri visada palieka šiek tiek skausmingai, o tuo pačiu atnešdama daug senų gerų dalykų į gyvenimus ir širdis. Gal dėl to man pavasariai ir rudenys patinka labiau nei vasaros ar žiemos, nes jie būna kažkas tarpinio, kažkas šiek tiek svajongo ir truputį valiūkiško. Ir taip, apsigaubus didžiuliais megztiniais vakaroti kur kas jaukiau nei plazant suknelėm. Sakykit jūs man ką norit. O dar ir žmonės kartais būna tokie - jaukūs kaip tie dideli megztiniai, kuriuos noris va taip vat nučiupinėti, apkabinti, susisupti ir mėgautis tuo, kad gali juos apglėbt. Vieną tokį šiandien čiupinėjau. :) Ir bent kolkas nenutolsim. Bent kolkas.

O šeštadienį tyliai kursiu planus ir ieškosiu ko nepametus, pasislėpdama nuo visų ir atsiverdama savoms mintims. Net keista turėti visą dieną, visą visą dieną tam, kam paprastai neatrandu laiko ir vietos. Jau dabar laukiu. Ir gal tada pasipildys visi tie sąrašėliai, susidėlios mintys, susirikiuos planai. Atrodo, įšoksiu lyg į traukinį, truputėlį sustosiu ir šoksiu sūkurin atgal. Bet ta diena, tos kelios valandos - jos turėtų būti tikras gėris. Nežinau ką mano galva kalbės, bet teks tai ištverti :) 

O jis sako, kad viskas su manim aišku. Kaip gi aišku jam, jei neaišku man pačiai?!

Your mind is playing tricks on you, my dear. Galvoje, kur vyksta milijonai dalykėlių, sukuriančių mažus bardakėlius, apie kuriuos kartais noris galvoti susirūpinus, o kartais visiškai besišypsant. Nes taip ir einasi gyvenimas - siųsdamas milijonus staigmenų. Ir vis labiau įsitikinu minčių galia, nes visa tai, ką galvoju net sau nepripažindama kažkaip laikui bėgant sueina į labai apčiuopiamus dalykus. Leisk gyvenimui veikti. O po to stebiuosi savo mintimis, kai jos pavirtsa į realų pavidalą ir šypsausi sau rodydama - argi ne pati tai sukūrei? O dabar srėbk košę, kurią prisivirei. O smagioji dalis ta, jog kuo labiau didėja sąmoningumas, tuo daugiau gali iš savęs pasijuokti. Nes supranti ne tik kaip, bet ir dėl ko viena ar kita sukūrei. Cha. Žiūrėsim kas bus. 

We got the power. Apie viską - sprendimus, kuriuos priimam, jausmus, kuriuos jaučiam, mintis, kurias galvojam, veiksmus, kuriuos atliekam. Ir kartais net baisu kai pagalvoji, kad už visa tai, kas esi, esi atsakingas pats. Na taip, galima kaltinti aplinkybes, tinkamas/netinkamas sąlygas ir dar milijoną dalykų, kuriuos iš esmės irgi renkiesi pats. Tad kartais noris spirti sau į užpakalį ir pačiai apsidairyti į tai ką sukūriau. Ar tai yra viskas, ką galiu? 

Ir net nežinau iš kur manyje gimsta tas noras parduoti. O gal mokytis parduoti taip, kaip matau tai darančius. Gal tas suvokimas, kad JAU, o dar NIEKO. Keista taip dažnai suvokti iš naujo, lyg kas baksnotų pirštu ir rodytų - žiūrėk žiūrėk. Žiūriu, ir netgi imu jausti ne tik norą, bet ir reikėjimą  JUDĖTI. Kažkur šiek tiek toliau, šiek tiek į priekį, šiek tiek smarkiau atsispirti. Smulkmenos turi kažkaip susidėlioti į aiškų kontekstą, nes jau beveik beveik išrutuliojau mintį. Dar truputis ir jau. 

O šiaip tikrai, kartais tereikia labai gerai prapūsti galvą vėju ir viskas pasidaro šviesiau, aiškiau, maloniau. Džiaugiuosi, turėdama tuos, kuriuos turiu. Ir kartais beveik nepastebimai besirūpinančius.

Sako, pasakius merginai, kad ji stora, ji iškart puola laikytis dietų, o pasakius, kad kvaila - knygų skaityti nepuola. O man kažkaip labai norisi išlįsti iš delfi ir persiorientuoti bent jau į bernardinai.lt, kurį pasirodo darbe irgi užkrauna :) 

Jei tai kažkas nuostabaus - galėtum būti Tu.

Žiūriu kelionės trupinėlius iš albumo mergaitės, kuri iš tiesų moka fotografuoti (tikiuosi nepyks už autorinio darbo pasisavinimą) ir man tos vietos tokios savos. Takai takeliai. Ir visgi gal šiandien vietoj Genovos porto pasirinkčiau aplankyti levandų laukus. Ir kvepėtų, kvepėtų kvepėtų... Ir tie mažulyčiai sausainiukai, kurių vis dar noriu paragauti. Ech! O dar kita vasara būtų visai neprošal Turkijoj. Pasilikau sau mažytį priminimą išssisaugojant nuorodą. Reikia smaigstytis naujas vėliavėles. Vis dar nežinau kuriam pasaulio krašte. Bet noris susikraut kuprinę ir net nebūtinai ten įsimesti gražių rūbų, tik patogius batus. Ir nebūtina man žinoti visa, ką siela mano mato. 

 Dar būna mergaičių vakarai, kai viskas paprastai lengva ir taip, kaip visada. Kartais stabilumas yra visiškai puikus dalykas, kai gali prieiti, apkabinti ir suprasti - tu namie. Nesvarbu kur bebūtum. Dievaži, su jumis aš imu ir savimi labiau tikėti. Ir tie milijonai planų planelių, svajonių ir visiškų paistaliojimų - tikrai mes galim viską. Nepriklausomai nuo to kur vakaras prasideda ar baigiasi. Ir galbūt bus tik dar įdomiau, kai mūsų stotelės išsiplės per žemyną. Ar žemynus? Pažiūrėsime! 

Kolkas dar vis neesu tikra dėl savo kelio. Bet one way or another, viskas juk turi kažkaip išsispręsti, susidėlioti, išsirutulioti ir būti geriausia visais atžvilgiais. Vis dar neprisijaukinu minties apie mokslus, ir galbūt net jaučiu šiokį tokį pokytį prioritetuose, bet pirminis svajonės variantas man atrodo vis dar priimtinas. Gal tuo ir reikėtų pasikliauti? Žiūrėsim ką likimas atneš. Tikiuosi - jūrą ketvirtadienį.

Before reading one of my best's friends post about her perfect live feels like i need to share my own feelings before. As they are not as funny and sunny as hers, so maybe after reading it might be changed. No offence, just saying. 

That there are days which are pretty shitty. When you realize that someone is better than you or just feel like you were not good enough or brave enough to fulfill your dream. Or you don't even know what your dream looks like and it makes you feel like a little girl lost in a crowd. And I was just repeating to myself: next time you should be the best. If you'll have the next time opportunity. You know, feels strange. Feels strange to be this kind of shitty and close to broken at one second. But it's not that i wasn't studying all these years. I know how to calm myself down. That's why my Friday looks like I'm the princess of nowhere. But it makes me feel better. And as it works, it's worth do be done. 

And yes - breath in, breath out and do the next step. I'll start by looking forward to my new list of dreams. I see that there are many things I wish to do or know how to do, I just forgot to repeat it to myself. Or maybe believing that everything is possible and that I'm the one who has a super powers of seeing bright in the darkest. 

And there was one other strange feeling today. I was reading that you're the middle of your five closest friends. Suddenly I count only three. 

And I was really thinking about writing to You today as i always said that you'd be the one which i can count on. But I didn't write. As I know You're not mine anymore.

Talking by music and pictures

 

Išėjusi į pasivaikščioti lyjant lietui iš naujo suprantu kodėl myliu rudenį. Jo vėsą ir šaltoką atšiaurumą. Bet dar ne dabar, dar nepakankamai prikaupiau atsargų žiemai, dar nepakankamai saulės išgėriau. Nors visiškai ruduo šiomis dienomis, lyjant. Grįžtant paryčiais ir nenorint miegoti vien todėl, kad akimirkos taip maža. Akimirkos, kurios kaip žinia baigias. Ir nors dar nėra jausmo kad jau visiškai pabaiga, žinau, kad gal tik akimirka ir beliko. Keista, kai tie patys dalykai atneša milijoną džiaugsmo ir liūdesio tuo pačiu. Ir štai parą po to taip ir noris žiūrėti visą sezoną serialo bei niekur nelipti iš lovos. Nežinau, kodėl mano istorijos būna tokios. Visos jos turi panašų kartoką skonį, kuris vėliau susimaišo su saldumu ir galiausiai nei nebežinai kas tai yra iš tiesų. Tik jausmas panašus. Panašus į tą, nuo kurio dvelksmo susigūžiu. 

Keliauti aplink pasaulį - štai ko dabar man norėtųsi. Susikrauti kuprinę ir išeiti. Ilgam. Deja, neesu tokia drąsi. Todėl renkuosi paprastesnį variantą - atsitraukti, užsidaryti ir negalvoti. Ir nejausti, kad dienos bėga. Nejausti, kada diena prasideda ir kada baigiasi. Tik susisukti į kamuoliuką ir savo psaulį sutalpinti į keletą kvadratinių metrų. Išbūti. Žinau, kad tik trumpam.

Seniai jaučiau tiek gyvų jausmų, kiek per pastarąjį mėnesį. Šalia to, kad emociškai tai gerokai sekina, yra didžiulis džiaugsmas dėl gyvybės, kurį tie jausmai neša. Kuomet serialai telpa ne tik į monitorių, bet ir į vidų.

Sometimes we stay up so late that we drink our morning coffee before we go to sleep. And I feel like I'm repeating my Erasmus life once again for a few days. Paryčiais kalbėti angliškai ir šokti pagrindinėj miesto gatvėj, lig paryčių romantiškai gerti vyną ir be perstojo plepėti, kartais šio to nelabai prisiminti ir pažindintis su žmonėmis, kurių nei vardų, nei tautybių nepamenu. Taip, gyvenimas gali būti pretty osom ir čia, galbūt vienintelis skirtumas tame, jog čia šiek tiek reikia galvoti apie darbą ar kitas veiklas, šalia viso to, ką vadinsime "tūsu". Bet jausmas geras, išties geras. O galbūt tiesiog švęsti yra ką. Gyvenimą ir naujus etapus :) 

Visgi mano norai yra sunkiai suderinami, kuomet noris gyventi linksmai ir sveikai, ir keliauti bei dirbti kokį nors rimtesnį darbą negu dabartinis, ir karjeros klausimų išspręsti niekaip negaliu, tarsi sunku kelią pasirinkti, kuomet nei vienas variantas per daug netenkina. Galbūt kažką visiškai šalutinio? Hm. Laikas neužilgo ims spausti. 

Bet šiaip gyvenu džiaugsme, tikrai. Gal kiek nuvargus per visas šias osom dienas, bet šalia to, kad noris tiesiog sėdėt hamake ir skaityt romanus, esu labai laiminga vis atrasdama kažką iš naujo. Ir šiek tiek jausmas sumažėjusios meilės veiklai, kurią visuomet labai noriai atlikdavau. Bet kažkodėl visus sprendimus ir keitimus dar norisi palikti ateičiai, o dabar tiesiog ilsėtis.

 

We're up all night to get lucky. Oggi sera or stasera. Pastaraisiais savaitgaliais man taip gera būti čia - Lietuvoj, su krūva smagių žmonių, skirtingai ir tuo pačiu labai panašiai jausti visiškai laimės akimirkas, kai atrodo kad va - nieko daugiau ir nereik, tik būti taip ir čia. Na, galbūt nuolatinis toks gyvenimas ir būtų visiškai tūsas 24/7, ir nežinau kodėl mane šiuo metu ši idėja visai žavi. Keista, kai noris būti čia, o ne ten kažkur. Užsieniai už jūrų marių... Galbūt visgi vasarosiu Lietuvoje, a? Pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką likimas mums atneš... 

Šiaip labai gera man dėl žmonių. Šiuo metu jaučiuosi jais be galo turtinga. Turtinga artumu, plepesiais, linksmybėmis ir kalnu dalykų, kuriuos gali suteikti tai, kas vadinama draugyste. Anksčiau tikrai galvojau, kad būna friends forever ir sunku tai pakeisti. Dabar visgi jaučiu, kad visi žmones, kuriuos šiuo metu tiesiog dievinu, atsiradę mano kelyje ne taip ir seniai. Bet ačiū jiems už tai.

Be penkių minučių su aukštuoju. Taip, noras pagaliau kažkaip dėti tame tašką yra, atrodo ilgai čia viskas tempiasi. Šiek tiek neramu dėl tolimesnio kelio, o tuo pačiu taip noris jau eit pirmyn ir aukštyn. Tobulėti - kaip pasakytų tas, kuris šį žodį vartoja be saiko. O kas toliau, kas toliau? Vienas Dievas težino, bet jis man labai žadina smalsumą. 

Kaupiu valią. Jau laukiu braškių. Ir romanų skaitymo hamake.

  

 

Mėtų bei čiobrelių arbatos kvapu...

...kvepiantis vakaras, beieškant jaukumos kažkur ant stalo įtaisant vasara kvepiantį puodelį, o gal tiesiog jaukiais vakarais, ieškant jam vietos tarp visų anketų, konspektų, programų, ieškant vietos mintyse, bandant ten įterpti pokyčius, pasitenkinimą gyvenimu, migracijas ir emigracijas, skaičiukus, statistikos departamento puslapius... Ne, iš tiesų nesimokau daug. Tik vaidinu arba jaučiuosi. Arba galvoju, kad turėčiau. O kur kas labiau neramina ne darbas, kurį, žinau, parašysiu. Labiau neramina ateitis, kuri apgaubta miglom ir dvejonėm labiau, nei bet kada ją beprisimenu. Gal kad atmintis trumpoka. Blogiausia, kad nežinau ko noris. Viena vertus - vėjų, nepažintų erdvių, žmonių, vakarėlių ir dar miljono dalykų, kurie yra kažkur, toli, pašėlę, įspūdingi, kuriais galima didžiuotis, post'inti feisbuke, klijuoti ant sienų bei vadinti best time of my life. Kita vertus jausmas ir toks, kad noriu įsimylėt, įsikurt, na, gal pakeist miestą čia šalimais, į sostinę, ir nieko man iki pilnos laimės netrūktų. Taip, gal italų kalbos kursų vakarais, bet tik tiek. Ir nežinau ar čia jau užsisėdėjimas ir užkerpėjimas, ar nedrąsumas, ar tiesiog pavasaris veja visas mintis į vieną neišpainiojamą gniutulą, kurį telieka palikti likimo valion ir tiek žinios. "Visada turėdavau savo destination jau keletą metų. Žinojau važiuosiantį Italijoj, po to - Anglijon, po to - Suomijon, po to - Romon, ir būdavo ramu. Dabar nebeturiu, gal tai ir neramina" pasakojau šiandien A. stotelėje belaukiant troleibuso. Iš tiesų, neramu. 

Ir po kelionių, kurių nepamenu, imu grįžti į vietas, kurias jau buvau aplankiusi, tik vėl nedrąsiai mindžikuodama. Nežinau, ar taip man patinka labiau, ar kitaip. Vis dar neatsakau sau į šį klausimą. Gal dėl to, kad labiausiai patiko trečiaip, padovanojus man popietę visai netikėtai ir visai tikėto žmogaus, kai galvojau, kad štai taip norėčiau, kad būtų visada. Dievai, kiek daug žodžių ir minčių vėl ateity, vėl planuose, svajonėse, kurie kažkokie aptakūs, neaiškūs, migloti ir nežinia ką žadantys. Kaip nemoku būti čia ir dabar, kaip labai labai nemoku. 

 Nesustojamai skamba...

Nežinau iš kur šios dienos primena rudenį milijonais minčių, nei nerūpestingą pavasarį. Gal čia tie be proto romantiški lietūs kalti, jog norisi tiek mąstyti, tiek glaustis, tiek kalbėti tylomis. Viduje auga. Auga ilgesys, o gal nostalgija buvusioms (dienoms) ir buvusiems (žmonėms). Ir norisi rašyti visai ne tuos žodžius, kuriuos reikia, o tuos, kurie plaukia kažkur iš vidaus.

Kyla daug klausimų, į kuriuos ieškau atsakymų. Pačių įvairiausių. Apie laiką ir ateitį, apie sijonus ir aukštakulnius, apie žmones ir draugus, apie vakarėlius ir ramius vakarus, apie meilę ir santykius, apie... Apie visa tai, kas kyla manyje ir prieš mane, nerimastingai erzindami ir taip ganėtinai įtemptas mintis. Žinau viena - tokie mąstymai man visada patinka daug labiau nei tie teoriniai, kuriuos reikia atlikti, o nei protui nei širdžiai džiaugsmo jie per daug neatneša. 

Ir net nežinau ko dabar noriu labiau - prie jūros su gera draugų kompanija. Lipti į kalnus. Tylumos terasoje geriant arbatą. Ar nevaržomo juoko. Žinau viena - kad kažkur vėl pasiklydau. Ir vėl ieškau dalykų, kuriuos maniau atradusi. Bet tas ieškojimų metas toks žavus. Nelengvas, bet labai žavus.

Bet kokios permainos neša savyje ir naujas galimybes.

Pavasariai...
Einu parku ir galvoju, kokia meilė aplink, kiek gražių porų šiandien mačiau, kaip teigiamai pavasaris veikia žmones. Turbūt iš tiesų pavargstam nuo tos baltumos ir noris kažko žalio... Ir kai pagaliau pagaliau pagaliau sulaukiam, imam tikėti, kad viskas vėl iš pradžių, vėl kaip pirmą kartą, vėl iš naujo. Keisti aplinką, šukuoseną ar gyvenimą - kiekvienam skirtingai.

 Žiūriu šiandien į tuos mylinčius žmones ir galvoju, koks grožis. Ir kaip gali netikėt, kad nebūna "ilgai ir laimingai". Taip taip, gal sakysiu kitaip po dvidešimties metų. Bet. Bet tikėti gera.
O ir šiaip, galvoju, kaip gera, kad lemta sutikti žmonių, kurių akys įkvepia. Į kuriuos bežiūrint norisi tobulėti, eiti į priekį, tikėti svajonėmis ir tiesiog, gera būti. Tikiuosi, kažkam tokiu žmogumi esu ir aš.

 

Nežinau kodėl kartais atsakau irzlumu į dalykus, kurie yra beveik bereikšmiai. Galbūt vitamino B trūkumas ar tiesiog kažkokia įtampa viduje. Keista, kaip emocijos veja viena kitą, o kartais jų priežasčių nei pastebėti nepastebi, o jau kita. Hm. Atrodo iš tiesų metas jungti antrą bėgį ir pradėti šiek tiek skubėti. 

Berods taip, galiu susitarti su savimi visai lengvai, bet savidisciplina ir man yra ta vieta, kurioje tobulėti ir tobulėti. Nes aš per daug save myliu ir visiškai nuolaidžiauju. Galbūt metas stot į kariuomenę, kad išmokčiau komandą "vykdyt". 

Vis dar svarstau, ar reikia imtis drastiškų priemonių tikslui pasiekti. Bet greit nebebus galimybės kitaip. 

Keista, bet pradingo tas didžiulis ateities laukimas. Šiek tiek tylu. Noriu kur nors išvažiuoti. 

 

 Tiesa, šiaip diena buvo nuostabi. Paprastume ir su šypsena. Ir dar galvoju kaip lengva leisti sau daugiau, turint galimybes. Visiškai paprasta. Ir... moteriška :)

How many differences are between the life you have and the life you dream about? 

A lot. 

And I don't know how to blame others for something I don't do. So maybe it's time to start something new.

Man patinka, kai dienos neturi vardų. Arba darbinga pirmoji dienos pusė virsta visiškai puikiu poilsiu antrojoje. Taip, aš itin mėgstu tokius paprastus dalykus, kaip serialai ir balinta kava, arba laimė, kurią galima nusipirkti bilieto į koncertą pavidalu. Lyg ir padėka sau už dar neatliktą darbą. Argi ne puikus tas palepintas gyvenimas! 

Vieni džiaugsmai kainuoja daug. Kiti - vos du litus. Ir skraidantys. Dabar dar svajoju apie vieną mažą projektėlį, kuris turėtų tapti mano apsidovanojimo akcentu. Arba tiesiog akcentu. Juk laimę sau galima ne tik nusipirkti, bet ir pasidaryti. 

Kuo daugiau kalbu apie tai, ko noriu, tuo labiau tikiu, kad visa, apie ką svajoju gali imti ir išsipildyti. Nežinau ko reikia labiau - tikėjimo, pastangų, kryptingumo ar dar kažko, bet tikrai imu tikėti, kad viskas dar priešaky ir laukia dar puikesni nuotykiai nei ever before. Taip, laikas, kurį įvardinčiau kaip geriausią savo gyvenime niekur nedingo. Kaip ir nedingo tas jausmas, kurį ten jaučiau. Bet tarsi visai paprasta tikėti, kad ateityje laukia tik dar geriau. Gal dėl to ir nesinori sugrįžti ten, kur kažkada buvau. Net girdint "if i'll let you go maybe I'll loose the chance of my life".

 

O vis neateinantis pavasaris veikia matyt pasąmoningai. Net ir su visu šituo sniegu už lango norisi svajoti apie braškes ir meiles. Šiandien labai mielai nustebino du žmones, visai netikėtai užklupti susikibę už rankų. Stebėti svetimas istorijas labai nuodėmingai smagu, ir net nesvarbu ar toji istorija holivudinė, ar kodiniu pavadinimu "spakojny noč". Gyvent vistiek su jom smagiau.

 

Viskas atrodo kažkaip puikiai paprasta. 

Pasaulis visiškai keistas.

/...nedirbant darbų, kuriuos reikėtų.../

Lyg sekmadienio rytą, kuomet nereikia skubėti. O mintys klajoja apie tolimus kraštus, apie keliones, apie norą keliauti, apie naujus potyrius, apie žmones, įdomius žmones, apie tai, kaip noris pavasario ir dar labiau norisi pabaigos, kuri lėtai sliūkina ir kvėpuoja į nugarą, tarsi sakydama "aš niekada nesibaigsiu", Kažkas visame tame yra ne taip, ir bandau išsiaiškinti, įsikvėpti, atrasti, surasti tų mažų džiaugsmiukų, kurie skaidrintų tas užšąlusias dienas. Deja, ant sofos balkone dar šiek tiek per šalta.
Kai nesižaviu sau gyvenimu, gera džiaugtis svetimais. Tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į tuos nuotykius ir peizažus, kuriais gyvena kiti. Taip ir surandi tuos žmones ar akimirkas, kuriais žaviesi. Nors ne, kartais nereik dairytis taip toli - yra ir visai šalia, visai netoliese. Žmonės arti, žmonės toli. Koks sąlyginis tas atstumas.

Sekmadienį grįžusi iš darbo jau po vidurnakčio, susirangiau ant lovos svetainėj ir žiūrėjau "sex and the city". Visiškai moteriškai svajojau sutikti ir aš "savo šaunųjį" kada nors gyvenime, kurį, kaip sakė Carrie, mylėčiau be jokios logikos. Tokios akimirkos yra gražios. Gal dėl to ir lengva gyventi, kai žinai, kad nebūna blogo gyvenimo, tik nekokios dienos. Arba kad kai labai nori, viską pasiekti gali. Suvokimas, kad šitas man nelabai patinkantis etapas yra laikinas, padeda matyti šviesiąją pusę. Kad šitie darbai darbeliai kada nors baigsis, o svajonės - išsipildys.
Taip ir einu per dienas - vis žvelgdama pro langą: o gal jau pavasaris?

http://www.youtube.com/watch?v=JMPYmNINxrE

Kaip katinukas šildausi spinduliuose (ir saulutės, ir dėmesio) ir truputį murkiu. Iš džiaugsmo. Kad taip maloniai apipila mane žmonės dėmesiu ir meile, kad džiugina, linki nuostabiausių dalykų ir sako man komplimentus, kuriais didžiuojuosi. Gimtadienis - metas truputį stebuklingas. O nuostabiausia yra tai, kad kasmet jis man patinka vis iš naujo ir vis iš naujo labai. 

Gal kad "kaip ir kasmet su Tavo gimtadieniu ateina pavasaris". 

Žinau, kad dabar darbų metas. Ir kad nelengvas. Bet esu pasiruošusi ir pasiryžusi jį išnaudoti, darytis planus ir jų laikytis, o net ir tai galima daryti puikiai (kursiu bakalauro darbo oazę balkone, kai jame atsiras sofkytė su pagalvėlėmis). O ir šiaip - kad kasdienybė niekada neatrodytų sunkesnė, nei gali įveikti - gavau labai šiam pavasariui tinkantį linkėjimą. O fainiausia yra tai, kad atrandu santykius iš naujo. Koks jausmas? Visiškas džiaugsmas. 

Tyliai. Tupėdami ant šakos tupi balandžiai. Šnekasi dvi kalbančios širdys. Verkia įskaudintas vaikas. Eina pavasaris. Tyliai. Tyluma - taip pat skambesys. Mėgdavau taip kartoti. Gal dėl to, kad mėgstu pabūti. Tyliai. Kaip tik voras ant savo šilko siūlų tesugeba. 

Dabar žmonės skuba. Daug kalba. Viešai reiškiasi. Ne iš noro - iš vienišumo, kartais galvoju. Sunku būti tyliai. Per daug su savim, per daug nebyliai, per daug ne šiuolaikiška. O gal laiko nėra. O gal noro. 

Dalykai, kurių išmoko gyvenimas (ar universitetas) kartais būna nieko verti. Paviršutiniškumas. Kiekybiškumas. Pritempinėjimas. Veidmainystė. Tinginystė. Apie pastarąją žadu pasikonsultuoti. O visa kita - gyvenimiška. Net jei nelabai išjaučiama. 

Gal dėl to ir vilioja mane Kambodžos ir Baliai. Valandų valandas klausytis tenykščių instrumentų burzgimo man visai neatrodo paikas reikalas. Gal aš ne iš čia. Arba atsiras kažkas, kas mokės/mokys mane parduoti. 

Kažin, torto kepimo planus atidėsiu dienai ar metams? 

 "Lifetime - It doesn't matter what u find at the end of the run, it matters how u feel while runnin' ".Žiūriu į jį ir prisimenu, kaip kalbėjom apie planus ir dalykus, kuriuos svajojam nuveikti savo gyvenime. "Believe, and you'll succeed" - tada man sakė ir tas įkvėpimas lyg iš kažkur sugrįžta į mane su naujais vėjais. Ne dėl kitų žmonių, ne dėl normų ar standartų - vidujai jaučiu beprotišką norą susigrąžinti emocijas, tikėjimą, aistrą gyventi ir dirbti, mintis rašyti. Norisi pagaliau pabusti iš žiemos miego ir (su milijonu priežasčių kodėl ne čia ir ne dabar) eiti į priekį. Žinau, kad šis noras turi milijoną "bet", tačiau prieš juos visus tesinori užsimerkti ir sakyti "aš galiu!" nes žinau, kad tikrai. Noriu ir galiu.

Nekamuoja manęs priešgimtadieninė depresija. Gal labiau priešgimtadieninis pavasaris, kuomet realybę galima šiek tiek praignoruoti ir labai gražiai įpinti svajones į kasdienybės liūną. O net ir kasdienius darbus daryti su šiek tiek daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk kai apsidairai - iš tiesų visko yra. Yra ir draugų, ir pramogų, ir pinigų.

Tikiuosi mano išsvajotasis pavasaris jau netoliese.

"Nebe tas amžius gyventi naktimis" - tarsi senolė sakau aš, kai po nemigo nakties nuovargis is all around me. Rodos seniai bebuvo taip, kad norėtųsi miegoti beveik visas paros valandas. Ir nei tulpės ant stalo nei šaltibarščiai neišvaiko tų užsnigų ir užšąlusių žiemos ledų, kurie jau pabodo iki gyvo kaulo. Ir rodos net nežinau, kada pabusiu iš to žiemos miego, kiek labai manyje jis šaknis suleidęs. Ir tada nusprendžiau tingėti. Tiesiog tingėti ir leisti sau mėgautis šitu laiku, kurį sau dažnai apkartinu sąžinės priekaištais. 

Bet. Pavasaris aties. Kaip ir ateis rytojaus rytas, kuris bus daug gyvesnis ir produktyvesnis už šiandieną. Sveikai pykteliu ant savęs ir žinau, kad metas things to be done atėjo. Bet lig jo dar turiu vakarą, per kurį pabaigsiu skaityti knygą ir pasimėgausiu puodeliu gardžios arbatos. Svarbu nesipykti su savimi ir save suprasti. Gyvenkim taikoje.

Atsikelti rytą ir eiti

Per rasą, per rūką,
Per pabudusio paukščio čiulbėjimą,
Per pabundantį medžio šešėlį,

Atsikelti rytą ir eiti
Per saulės šviesą, per skardų
Balsą žmogaus ir per gausmą
Balsų, pripildžiusių erdvę,

Atsikelti rytą ir eiti
Per savo ir tavo buvimą,
Per mudviejų didelę dieną,
Kuri pabaigos neturi,

Atsikelti rytą ir eiti
Ir vadinti visa tai – gyvenimu.

Šiandien norisi dalintis:

Mintimis, kurios ne tik įkvepia, bet ir norisi jomis sekti

 http://lovemorefearless.tumblr.com/post/43729893962/advice-to-my-kids

Bei muzika, kuri man kažkuo primena manęs pačios skambėjimą: 

Žmonės kartas nuo karto atranda į mane panašius žmones video vaizdeliuose ar nuotraukose. Šiandien taip pat gavau paveikslėlį su prierašu: looks a lot like you. O kokia graži mergina.

Tad štai - dienos bėga greičiau, nei sugebu jas gaudyti, o darbus dar tik po truputį pradedu judinti. Bet streso dar nėra, dar ramybė ir tylūs vakarai. Ir randu nemažai laiko vėl atrastam skaitymo malonumui.

Po labai blogų rytų kartais seka labai geri vakarai. Kažin ar tai tendencija, galbūt tiesiog pastebėjimas.

Svajoju...

  

...apie jaukius namus, kuriuose norėčiau gyventi. Be proto varvinu seilę žiūrėdama "small loft appartments". "Ne iš psichologo algos" sako N. ir visai neklysta. Bet pasvajoti juk galima, tiesa?  Gal kada nors...

Ir dar svajoju apie tuos nuostabius vaizdus, kuriuos dabar mato kita brangi mergaitė ir svajoju, kad galbūt galbūt, galbūt šiai svajonei bus lemta išsipildyti, kaip ap(si)dovanojimui už visus nuveiktus darbus. Bet tik tuo atveju, jei tie darbai bus iš tiesų nuveikti.

Ir laiko planuoti aš nelabai moku, gal dėl to, kad šiek tiek skrajoju padebesiais, o gal kad motyvacija yra kažkas ne itin atrasto, o gal dar milijonai priežasčių, kuriomis galima teisinti save ir kaltinti aplinką. Ne, viskas einasi visai neblogai, apart to, kad daryti darbų, kuriuos reikia, ne itin pradedu. O laikas tiksi, tiksi, tiksi... 

Tad rytojaus rytą pradėsiu ne tik nuo dušo, bet ir nuo deadline'ų. Nes reikia pradėti judėti iš taško A į tašką B, jei noriu ten nukeliauti. 

“The real voyage of discovery consists not in seeking new landscapes but in having new eyes.” ~ Marcel Proust

Labiausiai dabar norisi dalintis dainomis:

http://www.youtube.com/watch?v=OpQFFLBMEPI&noredirect=1

 http://www.youtube.com/watch?v=F3EG4olrFjY

bei savo nauju darbolaukio fonu:

Taip, pavasaris kažkur nejučia beldžiasi. Ir nors vakar, užvėrus teatro duris, mane pasitiko milijonai snaigių, buvo taip gražu, taip gražu, kad net nepikta ant ilgesio kupinos žiemos. Ir net ne pikta, kai kartais batai truputį šlapi, o nenutirpę šaligatviai virsta tiesiog čiuožyklomis. Aš (manyje) taip pat bunda. Gal sulaukus pavasario, o gal, kaip kasmet - mano naujieji metai prasideda kartu su mano naujaisiais metais, kai pavasaris visa jėga veržiasi pro langus, kaminus duris. Bet lig jų - dar milijonai mažų ir didelių darbelių, papergyvenimų ir pasipergyvenimų, puodelių arbatos bei šiltų pokalbių. Nes mane džiugina ne tik bilietai į kažkur, bet ir bendravimas, kurio, kaip bebūtų keista dirbant du telefoninius darbus, kartais labai pasiilgstu. Tiesa, svajonė apie Barceloną ar Porto paskutiniosios sesijos pabaigai skamba kaip medus Pūkuotukui... O kas toliau, o kas toliau? Savo tylia svajone kuo toliau, tuo labiau imu tikėti...

Vasario mėnuo - toks keistokas. Atrodo, kai visi švenčia meilės dieną (argi ne atsitiktinumas, kad ji paskelbta būtent tuomet, kai labiausiai esam išsiilgę šilumos), ir pavasaris jau ne už kalnų, žiema į pabaigą ir nauji darbai prasideda, būtent tada labiausiai norisi susisukt į kamuoliuką ir palaukti kol praeis. O pabusti jau su saulės šviesa ir žalumos daigeliais visur aplink. Taip, mano vasariai, kiek juos pamenu, visada turi tą purvyno kvapą, kurio nemėgstu, nors ir žinau, kad būtent purvynas pranašauja apie ateinantį pavasarį.

Tad leidžiu dienas - miegodama, kartais kepdama keksiukus arba pyragėlius su grybais, kuriais truputį norisi dalintis, bet ne visada išeina, ieškodama filmų ar knygų, ir dažnai jų nerasdama, o dar labiau nerasdama įkvėpimo, kuris dabar taip pat gerokai pažliugęs. Bet ne ne ne, nereikia čia burnoti nei ant blogo gyvenimo, nei ant ilgos žiemos. Juk viskas vyksta pagal mūsų pačių pasirinkimą. Tad dabar tiesiog leidžiu sau tokiai būti. Ir myliu save visokią. Ilgi darbo vaisiai atneša rezultatų, vienaip ar kitaip. 

Apie ką aš čia dar... Net nežinau. Gal apie sprendimus, kuriuos reikia priimti. Ir nors vis dar dvejoju, vidujai jau tarsi žinau sprendimus. Ir dėl ateities, kuri, kartu su nuotykio dvelksmu, atneša nerimą ir abejones. Bet viskas veikia taip, kaip reikia. Tikėjimą sunku iš manęs atimti. 

Atrodo taip ilgu, kad net ilgiuosi ilgesio...
http://www.youtube.com/watch?v=8BRdY0NR08g

Stebuklas ir pelėda

Šiandien rankose laikiau stebuklą. Ji vardu Gabrielė ir jai devyni mėnesiai. Dievaži, stebuklas ta maža rankytė, tvirtai glėbianti mano pirštą. Net jei visos to stebuklo atsiradimo galimybės man nėra priimtinos.
Ir dar stebiuosi tuo, kaip būnam atviri. Atviri tiems, kuriuos pažįstam, ir atviri tiems, apie kuriuos nežinom nieko. "Kartais visai gaila, kad jausmų negalim valdyti, o kartais dėl to taip gera". Ir lyg iš niekur atsiradusi daina suteikia skambesio visam tam, kas tuo metu yra. (http://www.youtube.com/watch?v=bMJkddvJ4L4).
Ir vis galvoju apie tai, ką sakė Pelėda: tupėdama ant kelmo ji stebėjo žaidžiančius draugus. Keista, - sumurmėjo ji panosėje,- iš pradžių nenoriu palikti namų, o iš jų išėjus nebenoriu grįžti... 

One day baby we'll be old - think about the stories that we could have told...
Tuo ir gražus gyvenimas. Istorijomis. Kurias matai traukinyje, išgirsti šnibždant naktimis, perskaitai knygose, pasakojiesi rytais, juoku besigardžiuojant. Turbūt būtent dėl istorijų man taip patinka mūsų Torino trio. Ir net nesuprantu, kaip kažkada galėjau gyventi atsisakiusi viso to, kas dabar atrodo toks džiaugsmas. Gyveni žmogus, ir atrandi.
O vakarykštis vakaras buvo ilgai svajotas, kai paskutinį knygos puslapį užverčiu jau beveik švintant ir tarsi medumi užsigardžiavusi užmiegu vaikiškai giliu miegu. Istorija, kuriai paskyriau visą naktį, man labai labai patikusi. Taip, turbūt tai nėra kažkas itin gilaus ir prasmingo, bet argi visada būtina ieškoti paslėptų prasmių.
O apskritai tai taip ramu ir gera. Po trijų dienų linksmybių, vakarykščio pailsėjimo, šįvakar keliausiu į teatrą, ir rytoj pradėsiu dar vieną naują darbo savaitę. Berods dabar jau jaučiasi, kada ateina pirmadienis ir baigiasi penktadienis. Tarsi kažkoks ritmas. Kiek išbalansuotas, bet ritmas. Ar jau greit imsiu tyliai svajoti apie pavasarį?

(ne aš)

Minėti daiktus, jausmus ir žmones, kurie nėra tie, esamieji. Galbūt būsimuoju laiku. Apsigaubti širmomis, audėklų skiautėmis, šešėliais ir tamsomis. Kad viską vėl nušviesti. Ryti - vyno taurėmis, minčių raizginiais. Griauti sienas? Statyti dar storesnes. Nespręsti neišsprendžiamųjų. O gal tiesiog sugrįžti. 

Kartais išties sunku spręsti neatitikimus tarp požiūrio ir poelgio, tarp norimų ir esamų. Ir dar prie viso to pridėjus buvusius atspalvius. Ši žiema kaip niekada miglota. Miglomis užsėti laukai, planai, užšaldytos svajonės. Sąstingis su rusenančia viltimi, kažkur sapnuose besiveržiant ugnikalniams, imant idealiuosius, tuos, kuriuos piešiu vaizduotėje. Šaltinis. Štai koks turėtų būti pavadinimas tų dryžių, liekančių nuo nubėgančio šešėlio. Spalvoti, išsilieję, kupini drąsos. Šaltiniai. 

 

Atrodo, lengvai galėčiau nupiešti visa tai, kas mintyse. Paviršiun kylantys audrų purslai. Vilkais staugianis miškas. Nutyla.