Tyliai. Tupėdami ant šakos tupi balandžiai. Šnekasi dvi kalbančios širdys. Verkia įskaudintas vaikas. Eina pavasaris. Tyliai. Tyluma - taip pat skambesys. Mėgdavau taip kartoti. Gal dėl to, kad mėgstu pabūti. Tyliai. Kaip tik voras ant savo šilko siūlų tesugeba. 

Dabar žmonės skuba. Daug kalba. Viešai reiškiasi. Ne iš noro - iš vienišumo, kartais galvoju. Sunku būti tyliai. Per daug su savim, per daug nebyliai, per daug ne šiuolaikiška. O gal laiko nėra. O gal noro. 

Dalykai, kurių išmoko gyvenimas (ar universitetas) kartais būna nieko verti. Paviršutiniškumas. Kiekybiškumas. Pritempinėjimas. Veidmainystė. Tinginystė. Apie pastarąją žadu pasikonsultuoti. O visa kita - gyvenimiška. Net jei nelabai išjaučiama. 

Gal dėl to ir vilioja mane Kambodžos ir Baliai. Valandų valandas klausytis tenykščių instrumentų burzgimo man visai neatrodo paikas reikalas. Gal aš ne iš čia. Arba atsiras kažkas, kas mokės/mokys mane parduoti. 

Kažin, torto kepimo planus atidėsiu dienai ar metams?