Pamenu, kažkada svarsčiau, jog būdama paauglė viską išgyvenau gerokai labiau. Jei džiaugdavausi, tai be proto, jei liūdėdavau turbūt be proto taip pat. Ir ilgainiui buvau pasigedusi tų emocijų spalvingumo, ryškymo, viskas tarsi buvo nei labai balta nei labai juoda, tiesiog vienokio ar kitokio atspalvio. Ir štai - pasiskųsk gyvenimui, tai gausi ko norėjus. Nes dabar tai tikrai atrodo tiek tų emocijų, kad net sunku jas visas apdirbt. Tiek gerų, kai atrodo noris sustabdyt akimirką ir užkonservuot žiemai, tiek blogų, kai pamatai griūna ir nieko su tuo negali padaryt. Sunku vertint ar tai gerai, ar blogai. Kogero nėra nei labai taip, nei labai kitaip. Visgi jausti visas tas spalvas yra gyva, to nepaneigsi. Ir turbūt geriau taip, nei niekaip. 

O šiaip tai noris jau galvoti apie sniegą, imbierinius sausainius, baseiną ir dovanas, bet lig tol dar oj oj oj kiek dalykų reikia padaryti. Ir taip, sunku jau sakyti reikia, o ne noriu, bet čia reikėjimas užima didelę dalį. Nors kai kažko reikia reikia reikia, vistiek išaušta diena, kai paprastai sakau sau - noriu miego. Ir man tai svarbiau už bet kokius reikia. Ir taip gimsta be proto žavūs trečiadieniai su daug šilumos, juoko ir mažais stebuklais. Pailsėję žmonės - laimingi žmonės. 

Ir čia amžinai ramybės neduodantis klausimas.