Koks šaltukas! Gruodis. Kažkurį vakarą išeidama iš jau beveik vėl antrų namų sakiau. Džiugu. Dėl antrų namų, ne dėl gruodžio. Atrodo, tai įneša daug prasmės į kasdienybę. Nežinau, kiek nesijaučia ekspertiškumo, žiūrėjimo iš aukščiau. Daug visko dar mokytis ir mokytis. Tuo pačiu reflektuoju kad darau tai visai sėkmingai. Su kiekvienu kartu vis po truputį.  

O šiaip tuštumas užpildžius nagais, veido valymais ir kitais nereikšmingais dalykais, vieną vakarą sėdi, žiūri į langą, ir supranti kaip visa tai nesvarbu, kai neturi to mūro ir tos atramos, kuri priima tave visokį - gražų ir negražų, linksmą ir liūdną. Sunku būti tarpininku visose gyvenimo srityse. Dar sunkiau būti tarpininku ten, kur visai nesinori būti. Bet ką gi - gerai išsižliumbi, grįžti atgal į darbo vietą, po to gerai išsimiegi, gauni stiprų draugo apkabinimą, ir eini toliau. Ar guodžia tai, kad "gali būti ir blogiau"? Ne, turbūt nelabai. Labiau stiprina tikėjimas, kad aš tikiu žmonėmis iš esmės. Tikiu, kad jie yra savo gyvenimo šeimininkai ir gali stiprinti tai, ką būtina stiprinti. 

Į mano rankas pastaruoju metu patenka nuostabios knygos.