Berods profesiją pasirinkau dar visai maža. Kuomet eidavau į svečius su tėvais, visuomet labai mėgdavau apžiūrinėti kambarius. Kaip kas gyvena, kokiomis spalvomis kambarių sienas tapetuoja, kokius rakandus ar mielus daikčiukus laiko savo stalčiuose. Rodos iš to tiek daug gali pasakyti apie žmones. Ir netapau interjero dizainere. Šiuo tuo kitu. Kartu su kitų žmonių kambariais, įdėmiausiai tenka žiūrėti į savąjį. Ir turiuosi profesijos rezultatą: suprantu, kaip jaučiuosi. Suprantu iš ko šis jausmas kyla. Suprantu, ką šis jausmas man reiškia. Ir visai kaip paprastas žmogus nieko su tuo jausmu negaliu padaryti. 

Didžiuotis galimybe matyti savo spauzdintą pavardę visiškai šlamštiškame kontekste. Jausti nepasitenkinimą. Bijoti priimti sprendimus. Abejoti sprendimų teisingumu. Džiaugtis rytais su mažu murkiančiu katinu. Jausmų pasaulis - džiaugsmas, abejonės, baimė, pasitenkinimas... ir milijonais kitų. Ir net nežinau kodėl bet tie nesistemingų stebėjimų rezultatai kartais atrodo pasikartojantys. 

Ir dar ta pačia tematika šiandien skaitomoje knygoje radau puikią pastraipą: 

Wait. This was the first lesson I had learned about love. The day drag along, you make thousands of plans, you imagine every possible conversation, you promise to change your behaviour in certain ways - and you feel more and more anxious until your loved one arrives. But by than, you don't know what to say. The hours of waiting have been transformed into tension, the tension has become fear, and the fear makes you embarrassed about showing affection.