/...nedirbant darbų, kuriuos reikėtų.../

Lyg sekmadienio rytą, kuomet nereikia skubėti. O mintys klajoja apie tolimus kraštus, apie keliones, apie norą keliauti, apie naujus potyrius, apie žmones, įdomius žmones, apie tai, kaip noris pavasario ir dar labiau norisi pabaigos, kuri lėtai sliūkina ir kvėpuoja į nugarą, tarsi sakydama "aš niekada nesibaigsiu", Kažkas visame tame yra ne taip, ir bandau išsiaiškinti, įsikvėpti, atrasti, surasti tų mažų džiaugsmiukų, kurie skaidrintų tas užšąlusias dienas. Deja, ant sofos balkone dar šiek tiek per šalta.
Kai nesižaviu sau gyvenimu, gera džiaugtis svetimais. Tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į tuos nuotykius ir peizažus, kuriais gyvena kiti. Taip ir surandi tuos žmones ar akimirkas, kuriais žaviesi. Nors ne, kartais nereik dairytis taip toli - yra ir visai šalia, visai netoliese. Žmonės arti, žmonės toli. Koks sąlyginis tas atstumas.

Sekmadienį grįžusi iš darbo jau po vidurnakčio, susirangiau ant lovos svetainėj ir žiūrėjau "sex and the city". Visiškai moteriškai svajojau sutikti ir aš "savo šaunųjį" kada nors gyvenime, kurį, kaip sakė Carrie, mylėčiau be jokios logikos. Tokios akimirkos yra gražios. Gal dėl to ir lengva gyventi, kai žinai, kad nebūna blogo gyvenimo, tik nekokios dienos. Arba kad kai labai nori, viską pasiekti gali. Suvokimas, kad šitas man nelabai patinkantis etapas yra laikinas, padeda matyti šviesiąją pusę. Kad šitie darbai darbeliai kada nors baigsis, o svajonės - išsipildys.
Taip ir einu per dienas - vis žvelgdama pro langą: o gal jau pavasaris?