Nežinau kodėl kartais atsakau irzlumu į dalykus, kurie yra beveik bereikšmiai. Galbūt vitamino B trūkumas ar tiesiog kažkokia įtampa viduje. Keista, kaip emocijos veja viena kitą, o kartais jų priežasčių nei pastebėti nepastebi, o jau kita. Hm. Atrodo iš tiesų metas jungti antrą bėgį ir pradėti šiek tiek skubėti. 

Berods taip, galiu susitarti su savimi visai lengvai, bet savidisciplina ir man yra ta vieta, kurioje tobulėti ir tobulėti. Nes aš per daug save myliu ir visiškai nuolaidžiauju. Galbūt metas stot į kariuomenę, kad išmokčiau komandą "vykdyt". 

Vis dar svarstau, ar reikia imtis drastiškų priemonių tikslui pasiekti. Bet greit nebebus galimybės kitaip. 

Keista, bet pradingo tas didžiulis ateities laukimas. Šiek tiek tylu. Noriu kur nors išvažiuoti. 

 

 Tiesa, šiaip diena buvo nuostabi. Paprastume ir su šypsena. Ir dar galvoju kaip lengva leisti sau daugiau, turint galimybes. Visiškai paprasta. Ir... moteriška :)