Pavasariai...
Einu parku ir galvoju, kokia meilė aplink, kiek gražių porų šiandien mačiau, kaip teigiamai pavasaris veikia žmones. Turbūt iš tiesų pavargstam nuo tos baltumos ir noris kažko žalio... Ir kai pagaliau pagaliau pagaliau sulaukiam, imam tikėti, kad viskas vėl iš pradžių, vėl kaip pirmą kartą, vėl iš naujo. Keisti aplinką, šukuoseną ar gyvenimą - kiekvienam skirtingai.

 Žiūriu šiandien į tuos mylinčius žmones ir galvoju, koks grožis. Ir kaip gali netikėt, kad nebūna "ilgai ir laimingai". Taip taip, gal sakysiu kitaip po dvidešimties metų. Bet. Bet tikėti gera.
O ir šiaip, galvoju, kaip gera, kad lemta sutikti žmonių, kurių akys įkvepia. Į kuriuos bežiūrint norisi tobulėti, eiti į priekį, tikėti svajonėmis ir tiesiog, gera būti. Tikiuosi, kažkam tokiu žmogumi esu ir aš.