Tuo ir gražus gyvenimas. Istorijomis. Kurias matai traukinyje, išgirsti šnibždant naktimis, perskaitai knygose, pasakojiesi rytais, juoku besigardžiuojant. Turbūt būtent dėl istorijų man taip patinka mūsų Torino trio. Ir net nesuprantu, kaip kažkada galėjau gyventi atsisakiusi viso to, kas dabar atrodo toks džiaugsmas. Gyveni žmogus, ir atrandi.
O vakarykštis vakaras buvo ilgai svajotas, kai paskutinį knygos puslapį užverčiu jau beveik švintant ir tarsi medumi užsigardžiavusi užmiegu vaikiškai giliu miegu. Istorija, kuriai paskyriau visą naktį, man labai labai patikusi. Taip, turbūt tai nėra kažkas itin gilaus ir prasmingo, bet argi visada būtina ieškoti paslėptų prasmių.
O apskritai tai taip ramu ir gera. Po trijų dienų linksmybių, vakarykščio pailsėjimo, šįvakar keliausiu į teatrą, ir rytoj pradėsiu dar vieną naują darbo savaitę. Berods dabar jau jaučiasi, kada ateina pirmadienis ir baigiasi penktadienis. Tarsi kažkoks ritmas. Kiek išbalansuotas, bet ritmas. Ar jau greit imsiu tyliai svajoti apie pavasarį?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą