Tvarkau šiandien namus ir galvoju, kad grįžtu. Grįžtu po vasaros, po klajonių, po šiokio tokio šen bei ten, pravėdinta galva ir truputį užaugus. Grįžtu į senus ir naujus darbus, į naujus planus, į kiek kitokį gyvenimo ritmą. Ir dar grįžtu į jaukumą, kurį ruduo nevaldomai neša. Ne ne, nemėgstu nei lietų nei balų, juo labiau tada, kai eiti kažkur reikia. Tačiau mėgstu tą jaukumą, kai atsikvėpus po ilgos dienos su puodeliu arbatos rankose virtuvėj kalbamės apie dalykus. Arba truputį apie nieką. 

Berods pasiruošiau naujiems mokslo metams, darbams, ir kažkam netikėjo. Neabejoju, kad kažkas netikėto papuoš metus, duris, akis, o gal bevardį pirštą :) Nes tie maži netikėtumai ir yra žaviausios dienos smulkmenos, gražiausios akimirkos ir šilčiausi jausmai. Šį tą naujo išmokau ir apie juos - galim jausti tai, ką leidžiam sau jausti. Net jei leidžiam labai labai nesąmoningai, bet manoji akis žvitri net šiuo klausimu. 

O šiaip net nežinau kodėl, bet atrodo kad žavus toks pasiruošimas naujai savaitei, kai spėji viską ką norisi ir dar truputį, kai namai kvepia jaukumu, o pedikiūras, nors ir jau slepiamas batuose, visgi žaviai žalsvas. 

Aha, gyventi man patinka. 

and all at once, summer collapsed into fall