Help each other grow

Nauji metai visada kvepia trupučiu entuziazmo kažką daryti kitaip, nei pernai. Ir kad bus geriau ir geriau - lengviau, paprasčiau, jaukiau, turtingiau, įspūdingiau - priklausomai kaip kam norisi. Sau šįmet linkiu truputį daugiau daryti dėl savęs (ypač tuos dalykus, kuriuos jau kuris laikas nešiojuosi kaip norimus). Dar norėčiau išmokti anksčiau keltis rytais, padaryti bent kokius tris dalykus, kuriais didžiuočiausi, pradėti ko nors naujo mokytis, susikurti patogesnę struktūrą darbe bei aplankyti bent vieną užsienio šalį. Keliuosi mažiau tikslų ir labiau mėgaujuosi procesu - sakė man šiandien, o aš galvoju, kad visai atvirkščiai. Tikslų keliuosi daugiau (nors visai neseniai nuo paties žodžio "tikslas" mane gerokai purtydavo). Galbūt dar vis kiek nedrąsu tai daryti ambicingai, tačiau po truputį jaukinuosi ir pratinuosi, kad tikslai gali būti motyvuojantis ir smagus dalykas. 

Dar kažkaip ilgiuosi trupučio beprotiškumo prieskonio, kuriuo norėtųsi pasibarstyti šiuos metus. Kad viskas taip jau ramiai ir gražiai nesidėliotų, o būtų truputį su audrom (kas visada reiškia truputį mažiau komforto ir truputį daugiau mokymosi). Ir dar tai, kas svarbiausia - palaikyti santykį ir skirti laiko tiems, kuriuos myliu. Nes santykis/pokalbis/žmonės yra tai, kas pripildo mano širdį meilės, o mintis - energijos. 

Gražių Naujųjų ir naujų pradžių linkiu visiems. Kad atneštų sprendimus, pokyčius, naujoves, kurių trokštate arba kurių reikia, kad žengtumėte žingsnį priekin. 

Kažkas pasikeičia. Kai ateina ruduo, kai vakarai ilgėja. Kai susiduri su laiku/ atstumu/ amžiumi/ sezonais/būtinybėmis kaip neišvengiamais ir norui nepaklusniais dalykais. Kai pamatai senatvę ar apkabini brangų, kuriam laikui išvykstantį. Kai supranti, kad laikas yra vienas iš dalykų, kuris nesileidžia kontroliuojamas. Kai šmėšteli mintis apie gyvenimą, pasirinkimus, atsitiktinumus ir mirtį. Dar šiandien svarsčiau apie pirštines, kurių jau reikėtų, ir savo vairavimo įgūdžius, kurie po truputį tobulėja. Tokie visiškai nesusiję su filosofija dalykai.

O apskritai supratau, kad dalykus vertinti, suprasti ką gauni ar kuo svarbus buvo vienas ar kitas žmogus/patyrimas/dalykas/įvykis daug lengviau retrospektyviai, nei esant čia ir dabar. Tada supranti, kad kažkas išmokė juoktis, kažkas - kalbėti apie dalykus. Su kažkuo santykis buvo visai bevertis, bet privertė patikėti savim, o kažkas padėjo suprasti, kad laikas yra geras mokytojas. Žodžiu, kai žvelgi atgal - ten daug supratimų. Apie kiekvieną sutiktą. Apie tuos, kurie dar maišosi gyvenime, arba nebe. Apie tai, kaip būti man patiko, ir apie tai, kur eiti daugiau nenorėčiau. 

Kur kas sunkiau man kažkaip žvelgti į dabartį, kaip ateitį keičiantį momentą. Ir suprasti, kad žingsniai, kuriuos žengiu dabar, lems tai, kur būsiu ateity. Bet visai neseniai kvaršinus sau galvą šimtais klausimų kaip ir kodėl, didžiausias suvokimas buvo seniai atrastas - viskas veikia taip kaip reikia. Kiek ramybės ši frazė man neša. 

Visgi, gal kada pribręsiu daryti mankštą rytais. Būtų didelis pokytis. 

Begemotukas linki labos nakties*

O šiandien vasariškai lijo. Paryčiais ir visą rytą, dideliais lašais vanduo plovė žemę, aptaškydamas ją ir drėkindamas. Pabudau prie praverto lango užmigusi. Tyliai klausiausi. Koks gražus tas lietaus šniokštimas. Tokie palaimingai lengvi vasaros rytai. (Gal dėl to svajoju apie Balį ir Indoneziją, kur liūtis galėčiau stebėti tarp palmių šakų pasislėpus). Toks lengvumas ir gaiva lydi. Ir tik vėliau, beskaitydama knygą apie savo naujas pareigas ir vadovavimo subtilybes pajutau, koks palengvėjimas ir pakylėjimas atėjo. Kažkoks pokyčio metas, kuriam esu labai pribrendus. Jei kažkada įsivaizdavau save "po penkerių metų" (iki dabar puikiai prisimenu visą vaizduotėj nupieštą laimingą švytinčią jauną moterį, truputį karjeros ir truputį nuostabios draugų kompanijos apžavėtą), tai suvokiau, jog esu taip netoli to, kad net truputį baisu. Taip, dar ne viskas iki galo, ne visi taškai ant i, ir dar tik pradžios, kurios lydės per daugybę iššūkių apie kitus ir apie pačią save. Bet tuo pačiu kažkaip toks nuostabus tas esamasis momentas, kad gera gera gera širdyje. 

Dabar vis dažniau imu svajoti ir apie namus. Tokius, kokių norėčiau. Šviesius, erdvius ir baltus. Apie savo erdvę, į kurią gera sugrįžti. Žinau, jog iki jos nėra toli, ir ne kažkoks kosmosas turėti tai, apie ką svajoju. Toks žinojimas labai išlaisvina. 

O apskritai labai pamenu žodžius, kuriuos girdėjau iš vienos nuostabios moters. Apie tai, jog pasaulis yra begalinis, ir visa, ko norisi yra galima ir pasiekiama, tiesiog reikia nebijoti svajoti. Dream big. 

p.s. vis dar neatrandu šios vasaros dainos. 

Žingsniai nuo tada iki dabar kartais atrodo milžiniški. Kai pasakoju istorijas apie mokyklos laikų meilę, kai mokiaus dar net ne gimnazijoj, atrodo nutolę dešimtimis metų. Ir tas būtų nieko keisto, nes panašiai ir yra, jei ne istorijos, kurios nutiko prieš metus, atrodo beveik panašiai tolimos, nebe mano, nebe tikros... Net keista, kaip pasikeičia dalykai, žmonės, kaip laikui bėgant viskas tampa šiek tiek netikra. Gąsdina toks netikrumas, galvoju. O tuo pačiu priverčia galvoti, kad visa, ką turim, yra tiesiog dabar. Ir jaučiuosi laiminga, kaip kažkada seniai, turėdama savo naktis, kai kalbiesi apie dalykus, kuriuos ištarti sunku. Kai atpažįsti kitų žmonių frazes savo kalboj. Žmonių, kurie per trumpą laiką užėmė visai svarbią vietą gyvenime. Kai daryti didelius žingsnius ima atrodyti pats laikas, nes o kada, jei ne dabar. Ir vis mažiau kyla klausimų ar tikrai, ar gailėsiuos kažkada, ar verta, nes imu suprasti, kad tas apmąstymų laikas yra kažkur miglotoj ateity, kuri ne tik kad neaiški, bet turi galimybę ir tiesiog neateiti. Arba ateiti šimtu kitų pavidalų, kurie bus netikėti, neapgalvoti, ir greičiausiai visiškai nesuplanuoti. 

Ir dar supratau, kad kažkaip jaučiu trūkumą patyrimui. Gal todėl mintys apie dalykus, kurie kažkada atrodė ne ne ne, dabar atrodo nebe tokia bloga mintis. Nesinori savęs išbarstyti. Bet kažkaip truputį gyviau ir jausmingiau. Nebe su taure vyno, bet po žvaigždėtu dangum. Žinau, kad yra dar šimtai dalykų, kurių neatradau, nepadariau, nesuradau. Tačiau viena yra gera žinoti - šįmet new year resolutions atrodo tris kart arčiau, nei pernai. 

I fall in love just a little bit every day with someone new

Žiema, žiema, dar nesibaik. Man taip gera, kai už lango pusnys ir baltumos, kai iš šaltuko parbėgi namo raudonai nukaitusiais skruostais, kai net vakarais nėra tamsu, nes visur aplink balta. Kai viskas taip lengvai ir tyrai apmirę. Tarsi tai atspindėtų, nežinau tik ar kaip yra, ar ko noris. O gal kokia esu. Baltumos ir tylumos, snieguoti miškai, nuo kalno čiužinėjantys vaikai, jau nutilę Kalėdinės melodijos ir visi susipakavę eglutes lig kito gruodžio. O juk tiek daug yra ką švęsti! Kumštinės pirštinės, mandarinai, kakava, raudonos nosys ir lyg netyčia raudonuojančios šermukšnio uogos. Dar neatsidžiaugiau. Dar neišsimaudžiau pusnyse, nepadariau sniego angelo, nepasivaikščiojau miške (gal gyventi reikia greičiau?). Žiema, pabūk dar. 

This morning i counted how many people I met. This evening i counted how many i left. Silly. How does it change, how we go from one chapter to another, how we meet, how we go together somewhere, how we say things, how we leave. Which one of us is speaking at that time and which one of us is silent. When there are things to say and when there is nothing more to add. When we leave after conversation. When we leave covered  with unsaid things. How we choose the way we leave. How the life adds the soundtrack for it. How do we feel in a moment. How do we feel after a day, a week, a month. Are we angry, relieved, upset or optimistic. Are we full of guilt. Of hope. Of something else. Are we forgetting, forgiving or replying the things we said or wanted to say. How do we feel. How do I feel. 

Pokalbis. Įrankis, padedantis suprasti, susitaikyti, įsigilinti, pamatyti kitu kampu, suvokti, analizuoti, ar kaip labai mėgstu sakyti - reflektuoti. Šiandien turėjau labai svarbų pokalbį. Tokį, visos dienos trukmės. Apie ką? Apie mane. Apie tai, kaip (ne)moku kalbėtis. Apie tai, kaip gyvenam savo susikurtuose burbuluose, kurie mus apsaugo nuo tikrų ar sugalvotų baubų, kurie mus apsaugo nuo buvimo pažeidžiamiems, atviriems, silpniems ir... tikriems. Ir tikrai, galbūt lengva kalbėtis tuomet, kai jausmas atvėsęs, emocija nurimusi, kai gali pažvelgti retrospektyviai ir suprasti kad... viskas buvo ne taip. Ir kad antrą kartą darytum gerokai protingiau, nuoširdžiau ir tikriau. Ar rezultatas būtų skirtingas? Gal ir ne. Gal ir viskas baigtųsi taip pat. Tačiau procesas būtų gyvesnis, tikresnis, gilesnis. 

Mokomės ir mokomės kalbėtis. Ir turiu prabangą reflektuoti patirtį visur - moksluose, darbe, savanorystėj, draugystėj, kasdienybėj. Visur šalia manęs yra žmonių, kurie klausia "kodėl?" ir "kaip dėl to jautiesi?". Aš kartais pabėgu atsakydama šiaip sau/ gerai/ tiesiog/ nesigilink, bet kartais, visai kaip šiandien, nueinu taip giliai, kad suprantu, jog man vis dar rūpi tie dalykai, kurie jau tarsi pamiršti, kad man vis dar svarbu kaip buvo ir kaip galėtų būti, kad man vis dar svarbu pačiai augti santykyje. Arba kad dalykai, kuriuos atrodo galėtum tiesiog išpykti, atleisti ir pamiršti gali palikti pėdsaką ilgam. Ilgiau, nei galėčiau įsivaizduoti. Ir kad pasirinkimas kaip šiame konflikte elgtis yra ne tik mano. 

Milijonai svarbių dalykų. Kaip praėjo mano šeštadienis? Visą dieną gulint ir kalbantis, karts nuo karto nueinant vandens prisipilti, ir vėl grįžtant prie kitų temų, kurios gėdingos, nepatogios, uždaros... Jaučiuosi apsivalius. Kaip po geros išpažinties. Ačiū tau labai, V. Tokį nuoširdumą seniai bebuvau patyrusi. Man atrodo tai yra gražiausia, ką gali sukurti draugystė. 

That might be me after a hard day. 

Šio vakaro playlist'as mažų mažiausiai neįprastas, o šis laikas mažų mažiausiai įdomus. Atrodo lyg versčiau dalykus savo gyvenime, o kažkas manęs klaustų - ar to vis dar tau reikia? Ar norisi? Ar vertinga? Perestroika, pasakytų tėtis. Laikas, kai vienus imu vertint dar milijoną kart labiau, o kitais labai nusiviliu. Ir poelgiai būna kartais jei ne nepagarbūs, tai bent jau žiauriai neskanūs. Ir, prisipažinsiu, niekad nebuvau good at talking. Bet atsiranda žmonių ir situacijų, kuomet žinau, kad jausiuos prieš save kalta nepasakius. Fainai tas, kad uždarydama vienas ar kitas duris kartu su trenksmu jaučiu palengvėjimą. Matyt užverti nėra paprasta, bet tik taip galima įsileisti kažką naujo. Sunku, kai imi kvestionuoti daug dalykų vienu metu. Ir kažkokio stabilumo labai svarbu turėt. Gera, kai gali neabejoti, į ką atsiremti. Ir taip, atsakinėdama į klausimus ir ieškodama prasmės ir vertės, pašalinu ne tik baldus iš kambario, bet ir visokių kitokių kažkada buvusių svarbių dalykų.

Vasaros dangūs būna truputį ypatingi. Kai norisi sulėtinti žingsnį, besimėgaujant tuo auksu nutapytu parku, namų stogais ir žmonių veidais. Nežinau ar saulės šviesa yra laimė (nors kažkaip tikiu, kad sąsajų tame yra), bet viskas atrodo truputį...paprasčiau. Ir nors emocijos ryškios ir aštrios (deja, ne tik malonios), pilna kažkokios ramybės, kad ir tai praeis. Jaučiu, kaip į kai kuriuos dalykus ar žmones reaguoju kur kas daugiau nei norėčiau, tuo pačiu jaučiu kaip raminu save sakydama "brangioji, luktelėk savaitę". Ir po tos savaitės didžiosios streso dalies tiesiog nebėra. Kažkaip leisti sau išbūti, išpykti, išsakyti, džiaugtis, vilioti, bandyti, dalintis - leisti patirti. Tai atrodo dabar man yra svarbu. Ir nors žinau, kad gali būti netikra, kažkaip smagu girdėti tuos šimtus gražių žodžių, atėjus į darbą gauti bučkį į skruostą, nes kažkas per savaitgalį pasiilgo, susitikti nesimačius ištisus metus ir plurpti visą vakarą apie gyvenimą... o kur dar laukiantys iššūkiai, žygiai, jūros ir indėnai! Vasaros liko nedaug, bet liko dar daug padaryti! O ruduo kogero skambės su "come si dice"...:) Ir gal dar truputį "hola", jei viskas okey. 

Ir nežinau ar tai vasara, ar aš pati, jaučiuos šiek tiek... apsinuoginus. Kai prisileidžiu arčiau, jaučiu labiau, išgyvenu daugiau. Gal čia ta aplink kasdien tvyranti paauglystė daro savo, o gal tiesiog...aš?

Mano vasaros pradžios skambesys:

I'm ready for this - čia dainuoja, ir galvoju - oho, tikrai, kažkaip visiškai intensyviai visa einas. Kai savaitgaliai suplanuoti mėnesiui į priekį, ir vis pasipildo naujais nuostabiais planais - man taip patinka! Kartais tai mane varo iš proto ir sakau - atostogųųųųųųų, bet paskui vėl praeina ir imu ramiai džiaugtis tuo intensyviu procesu, kuris vyksta. Jaučiu, kad gali būti visai iššūkių vasara, ir kai kuriais atvejais stumiu save į nekomfortą, ir žmonės man rodo dalykus, kad nenoriu/nedarau/bėgu nuo to, kas sunku, ir kalbamės apie tai, ir kartais tiesiog pabėgu, bet svarbiausia kogero, kad mokausi. Kartais atrodo, kad kasdien tiek nepastovu, jog truputis ramių ir stabilių dalykų nepamaišytų. Bet, kaip sako P., kol saulėta ir šilta, net ir dirbdama šimtus darbelių, šypsausi. Šiek tiek imu dėliotis kryptis ir prioritetus, atrasti laiko antraeiliams dalykams. Dabar noriu atrasti laiko šeimai ir braškėms kaime :) 

Gegužė buvo pilna nuostabiai gražių progų ir akimirkų. Birželis atrodo bus labiau iššūkių laikas. Liepa - galbūt atostogų? :) 

Karts nuo karto pagalvoju apie tave. Ir kažko ilgiuosi. 

Būtent šiandien - esu be pykčio

Būtent šiandien - esu be nerimo

Būtent šiandien - esu dėkinga gyvenimui

Būtent šiandien - esu sąžiningai užsidirbanti pragyvenimui

Būtent šiandien - esu mylinti žmones

Taip sakyti mane mokė jis, kai dar kartu ėjom į joga nidra užsiėmimus, domėjomės vedomis ir prieštaravom bendruomenės normoms. Nes kūrėm savą pasaulį ir jis buvo puikus. Sakau tai be nostalgijos, tik su suvokimu, kad kiekvienas žmogus atneša į gyvenimą dalelę savęs ir kartu galima kartu ištisus romanus nuotykių, jausmų, istorijų, jei tik yra tam noro ir prasmės. We learn how to love by loving - sakė prie Piedros upės. Ir gal iš tiesų. Nebėgti, nesislėpti, neužgniaužti, o jausti, išgyventi, išbūti yra tai, kame galima augti. Net jei jausmai, kuriuos tenka turėti - baimė, nerimas, nesaugumas - yra toli gražu ne patys maloniausi. Bet jie augina. Moko priimti kitą, o dar labiau - priimti save, taip netobulai tobulą. Vienas blogiausių dalykų, ką gali padaryti baimė ir nerimas, yra priversti sudvejoti savo verte bei atimti buvimo džiaugsmą. Ir tokiu momentu, kai jau beveik beveik, tada ir prisimenu, jog būtent šiandien - esu be pykčio... Ir tas tikrai nepakeičia situacijos. Bet pakeičia mintis. Į ramesnes, šviesesnes, laimingesnes... Tada galiu papasakoti tau, kaip jaučiuosi; tada galiu parašyti vieną kitą puslapį darbo, kurio nemėgstu; tada galiu išbėgti pabėgioti ir nusišypsoti už rankų susikibusiai porytei, kurią pralenkiu; tada galiu pagalvoti, kad iš tiesų jau reikėjo skirti laiko šeimai; tada galiu pagalvoti, kad anyway - viskas bus gerai. 

Turiu šimtą norų :) 

Vienas puikus žmogus parodė puikią dainą, kurios klausausi visą dieną. Keistai būna su tais žmonėmis, galvoju, vieni į gyvenimą ateina trumpam ir labai intensyviai nunešdami stogus, kiti tuo tarpu būna tarsi neryškiai, tarsi net nebūna, bet kažkaip nuoširdžiai pasidomi kaip sekas (net jei tas pasidomėjimas būna kartą į metus ar keletą metų). Arba būna tie dar kiti, kuriems vis parodau dėmesį ir kad jie man brangūs, o jie atsako - jau bijau tau rašyt, nes tiek kartų žadėjau, ir netesėjau... Bet gal pykti ar laikyti nuoskaudas yra tiesiog not my kind of thing. Brangūs žmonės yra brangūs ir man sunku apie juos pasakyti ką nors blogo, net jei daug vandens (ir laiko) nutekėjo... 

O šiaip jau saulėlė atkopdama budina svietą ir pavasario spinduliai vis dažniau džiugina akį ir širdį. Taip, pavasaris bus sunkus visai kaip prieš dvejus metus - jau nekart šiemet pagalvojau. "Laukiu kai viskas pasibaigs" - sako D. ir nuoširdžiai jai pritariu. Jau sapnavau birželį, mantiją ir kepurės švystelėjimą į viršų ir tą jausmą, kai pasibaigia kažkoks etapas, kuris buvo labai brangus ir gražus, bet jau nebeesu aš. Ir taip yra su dalykais - jie vertingi tol, kol tai yra tai, kas aš esu. Ir kartais pasibaigia jų galiojimo laikas ar tiesiog juos išaugu (o gal jie išauga mane). Ir taip būna - su daiktais, vietom, žmonėm, darbais ar knygomis... Kartais kyla toks egzistencinis klausimas ar yra kažkas, apie ką taip gražiai dainuojama "but you - you last a lifetime". Ir atsakymo į tai nežinau. Gal kada nors. O čia ir dabar aučiu mažyčius laimės trupinukus. Jie gal ir neryškūs, užkrauti darbais ir rūpesčiais, paslėpti po neaiškumais ir nerimais, bet jie yra. Ir šildo, ir džiugina, ir dalintis jais norisi. Šypt. 

All i can think about is spring and sunshine. Sunbathing, swimming in a lake, reading a book in hammock, eating strawberries and just being adorable. Yup, that's kind of my goal right now. In the mean time - hugging the friends, kissing a boy i like, watching the movies, going for a walk, sharing responsibilities, working and talking with youngsters, preparing food for lots of people, travel through the land just for the weekend, writing master thesis... life seems busy when you look at it from the side. But the thing is - there is always time for myself and for the ones i love. And it's a lot about the attitude i have about the world.

Weekends like this makes me happy. Especially when i don't even remember when i had two days only for myself. Meeting friends, going to the pool, making salads, cleaning the house - all the small things which makes me happy. I could also describe it as a desperate housewife lifestyle, but when it happens so rarely that i start to miss it - it's nothing else but valuable time. And the sunshine... magic sunshine...

 

I want tulips. Lots and lots of tulips. 

Let's go for a walk. And baby, i miss you. 

Life is so hard. How can we be anything but kind?

Life flows. Flows like yesterday is already gone and tomorrow is somewhere far away. Sure, this feeling changes, when you're really looking forward to something or when last days were so amazing you'd like to repeat again and again. But the beauty is - everything is changing. And this time when everything is so intensive that i'm living, as G says, as a mother of two kinds, i feel pretty comfortable that if i'd know that i have only one year to live, i wouldn't change anything. I'm grateful about my work, my family, my friends, my activities, each day i have many things to thank for. I know sometimes it might be hard to recognize the value which is in every person we meet, every experience we had and every feeling we felt. But the truth is - everything happens for a reason. We meet people who make us learn something. We visit places which makes us richer (either outside or inside). We do things which make value for us. To become who you really are - as smart book says. 

Somehow it feels like the ideal me is coming somewhere closer to the one i am now. And you know, i can't hide a smile, cause some of the features of ideal me is so far away, that i can't even imagine myself of being that perfect. But that doesn't change the fact, that freedom inside me is raising and that i feel calm about the world i live in. I know, this feeling might be temporary, I know that it's not perfect, I know that it might crash so suddenly that all these words could mean nothing in a minute. But here and now - i feel grateful and joyful. And what you can do about the spring inside when winter is all around - just let it shine :)  

New years resolutions. Haven't done any yet. The year itself started quite fresh and it's not easy to catch up with all the new things i'm starting. Somehow it starts with the things i was lack of last year, and even if it is uncertain for sure, i believe that everything what happens, happens for a reason. I remember the idea of a book, that we're all creating the life with our thoughts and maybe that's right, cause that's one of the ways i could explain how i do get the work i want or how do i stand in a place i am. And at this point i really need to believe. To believe that everything is for the best and i'm going the way i need to go, to become the real me. Sometimes i feel uncertain, even scared or angry, but if i'd look it from the perspective - i'm happy. Happy to be back into busy life, happy to be closer to my dream, happy to be closer to the people i like, happy to find ways, to create trust, to learn how to talk with the significant ones, happy about decisions i'm making... I don't know how to cook for twelve persons, but i'll do that. I don't know how to write my master's thesis, but i'll do that. I don't know how to set boundaries for the youngsters i'm working with, but i'll do that. And i know i'll learn many new things this year. As i always do. 

Summing up last year experience, i found out that there is no need to worry - last summer really made me realize that. Wherever you go - go with all your heart. Yes, it might be broken. But that doesn't mean it's not worth it. Paris, Copenhagen - traveling is the thing which refreshes me. That's important. Volunteering and people i met there - i feel that one day there will be an end for that. But as long as i stay - i know it's a big part of my life and it really made me grow as a person. And all those people, talkings, hugs and kisses, laugh, cries and tears, seas and vine bottles we drank - it's the joy. The joy i'm most grateful about. 

I promise i'll write my new years resolutions as soon as i'll receive my dream day planner. Thank you for making my dreams come true. 

How many steps you need to take to feel like something is changed? Changed the way you didn't plan, changed the way it can not be taken back. Sometimes - hundreds. Walking, walking, walking, and still feeling like the chin is holding back as a hard stone. Sometimes - just a few. Usually these are the ones which hurts the most. Hurts so much that you know - it can never be the same again. But there's also the funny way how God is working. He's creating the plans you'd never believe it would be true one day. Or maybe we're creating them by our thoughts, minds, wishes and whispers in the air while watching falling stars. Who knows who is responsible for the places we're visiting, situations we're living in, people we're meeting, feelings we're feeling...Somehow i think it's our own responsibility. The one which i should take by myself, considering the fact that if i really want something - all the universe is trying to help. Sometimes it happens in really strange ways. Like firstly knowing what i don't want, to realize what i really need. To be down and upset and feel happy afterwards. To be disappointed. To be lost. And than it just starts to click like a puzzle - one by one and it shows the nice picture i was going to, but i thought i had lost my way. So that's how things are happening - always unexpected. Sometimes so unexpected that it's hard to handle. Two things to remember: everything works as it should; nothing is more permanent than temporary. And don't forget to love. Love, love, love as nobody hurts you, love as this is the only thing you know how to do, love like there is no fear of loneliness, love like it's the only choice you have.   

For me - this world is crazy. We were saying "this is the best year ever" and the year comes to an end with full of unfulfilled expectations. Sadly saying "next ones will be the best, for sure!" we were planing our happiness to postpone till the better days come. And only few weeks-days-minutes and somehow it's hard to believe were i'm standing. On the border of the changes, feeling breeze like new fresh air and thinking - isn't it what i was wishing for? As i said - everything is unexpected. My today's happiness doesn't guarantee me any future. But the fact is - live here and now. Tomorrow is the day which may or may not come. So enjoy happiness today. And if it takes you to the brighter tomorrow - say the mantra you know: thank you, thank you, thank you. 

You don't know how lucky you are.  Until snow came and reminds you of little joys which are hidden under the simple things. You don't know how lucky you are until someone makes you laugh till your cheeks hurt. Till your dreams are accepted and you hear someone saying: hey, sure you can do whatever you'd like to! And that makes you think again that everything works as it should. Sometimes i do forget that. Sometimes i stop to believe, to trust and i hide under the blankets. Life looks safer from there. But nothing is more permanent than temporary. 

Everything comes and goes. So at this time winter came and somehow it brings me the inner piece i was really lack of. If I'd think logically - nothing is changed: i still have deadlines, exams' session, no job, no plan for the future,.. But as it is said: how you look is how you see. 

Simple things makes me happy. Somehow snow this time is one of the simple things i really like. 

Diena tylos. Gan priverstinės, kuomet balsas tiesiog atsisako funkcionuoti. Gal ir gerai, nors daugiau klausytis ir mažiau kalbėti atrodo jau esu išmokusi. Galvoju, jog nėra tai visuomenės norma (gal todėl kartais jaučiuosi neišgirsta). Tačiau pradėti keisti pasaulį reikia nuo savęs. Kad ir mažais žingsneliais. Nors šiuo metu esu visiškai vienoj vietoj. Ne tik todėl, kad puola gripai ir anginos. Labiau atvirkščiai - puola gripai, nes esu vietoj ir jaučiu, kad taip susisukus į patalus, apsiklojus ir apsivyniojus man saugu, patogu tik kažkaip vidinis diskomfortas. Kad pasaulis juda ir sukasi, o aš kažkaip ne. Tada ir kyla mintys ir idėjos apie keitimą miesto, šukuosenos ar požiūrio. Fake it till you make it - mokė mane vienas nelaimingiausių žmonių, kokius kada esu sutikusi. Prieš save neprifeikinsi. Bent jau ne po tiek valandų, praleistų galvojant kam/kaip/kodėl/su kuo/dėl ko... 

Natūraliai leidžiu sau sustoti, būti, galvoti, išbūti tą laiką ir tas mintis, kurios dabar yra. Nežinau ar tai teisingiausias kelias. Galbūt ne. Tačiau šiuo metu taip būnu, nes taip man būnasi. Galbūt kartais aplinkiniams dėl to nėra su manimi paprasta. Ir nežinau kiek labai galiu kažko duoti, kuomet pačiai norisi dėmesio, šilumos, gražaus žodžio ir apkabinimo. Noris tikėt, kad ne "į skolą" ar "mainais" santykis kuriamas. Kad tiek, kiek sukūriam, yra užtektinai, jog galėčiau būti savimi ne tik parodinės būsenos. Deja, pamatuoti niekaip neįmanoma. 

Rašau laiškus, prisimenu, ieškau dėmesio... Kažkokios tuštumos. Įdomu, kuo gi jas užpildysiu.