Pokalbis. Įrankis, padedantis suprasti, susitaikyti, įsigilinti, pamatyti kitu kampu, suvokti, analizuoti, ar kaip labai mėgstu sakyti - reflektuoti. Šiandien turėjau labai svarbų pokalbį. Tokį, visos dienos trukmės. Apie ką? Apie mane. Apie tai, kaip (ne)moku kalbėtis. Apie tai, kaip gyvenam savo susikurtuose burbuluose, kurie mus apsaugo nuo tikrų ar sugalvotų baubų, kurie mus apsaugo nuo buvimo pažeidžiamiems, atviriems, silpniems ir... tikriems. Ir tikrai, galbūt lengva kalbėtis tuomet, kai jausmas atvėsęs, emocija nurimusi, kai gali pažvelgti retrospektyviai ir suprasti kad... viskas buvo ne taip. Ir kad antrą kartą darytum gerokai protingiau, nuoširdžiau ir tikriau. Ar rezultatas būtų skirtingas? Gal ir ne. Gal ir viskas baigtųsi taip pat. Tačiau procesas būtų gyvesnis, tikresnis, gilesnis. 

Mokomės ir mokomės kalbėtis. Ir turiu prabangą reflektuoti patirtį visur - moksluose, darbe, savanorystėj, draugystėj, kasdienybėj. Visur šalia manęs yra žmonių, kurie klausia "kodėl?" ir "kaip dėl to jautiesi?". Aš kartais pabėgu atsakydama šiaip sau/ gerai/ tiesiog/ nesigilink, bet kartais, visai kaip šiandien, nueinu taip giliai, kad suprantu, jog man vis dar rūpi tie dalykai, kurie jau tarsi pamiršti, kad man vis dar svarbu kaip buvo ir kaip galėtų būti, kad man vis dar svarbu pačiai augti santykyje. Arba kad dalykai, kuriuos atrodo galėtum tiesiog išpykti, atleisti ir pamiršti gali palikti pėdsaką ilgam. Ilgiau, nei galėčiau įsivaizduoti. Ir kad pasirinkimas kaip šiame konflikte elgtis yra ne tik mano. 

Milijonai svarbių dalykų. Kaip praėjo mano šeštadienis? Visą dieną gulint ir kalbantis, karts nuo karto nueinant vandens prisipilti, ir vėl grįžtant prie kitų temų, kurios gėdingos, nepatogios, uždaros... Jaučiuosi apsivalius. Kaip po geros išpažinties. Ačiū tau labai, V. Tokį nuoširdumą seniai bebuvau patyrusi. Man atrodo tai yra gražiausia, ką gali sukurti draugystė.