Šio vakaro playlist'as mažų mažiausiai neįprastas, o šis laikas mažų mažiausiai įdomus. Atrodo lyg versčiau dalykus savo gyvenime, o kažkas manęs klaustų - ar to vis dar tau reikia? Ar norisi? Ar vertinga? Perestroika, pasakytų tėtis. Laikas, kai vienus imu vertint dar milijoną kart labiau, o kitais labai nusiviliu. Ir poelgiai būna kartais jei ne nepagarbūs, tai bent jau žiauriai neskanūs. Ir, prisipažinsiu, niekad nebuvau good at talking. Bet atsiranda žmonių ir situacijų, kuomet žinau, kad jausiuos prieš save kalta nepasakius. Fainai tas, kad uždarydama vienas ar kitas duris kartu su trenksmu jaučiu palengvėjimą. Matyt užverti nėra paprasta, bet tik taip galima įsileisti kažką naujo. Sunku, kai imi kvestionuoti daug dalykų vienu metu. Ir kažkokio stabilumo labai svarbu turėt. Gera, kai gali neabejoti, į ką atsiremti. Ir taip, atsakinėdama į klausimus ir ieškodama prasmės ir vertės, pašalinu ne tik baldus iš kambario, bet ir visokių kitokių kažkada buvusių svarbių dalykų.