Saulėtas penktadienio rytas

Man išties begal patinka, kai išaušta gera diena. (Na ir kas, kad šaldytuve neradau pieno kavai.) Prasidėjusi gana vėlyvai, ji pasitiko mane žodžiais "ėidamas namo supratau, kaip jūsų pasiilgau". Gražus dalykas, tas ilgesys. Ypač, kai dalykai, kurių ilgiesi, iš tiesų yra tokie mieli, žaismingi, gražūs. Ir gal išties draugystei sienų nelabai yra. Draugas ir už kelių tūkstančių kilometrų lieka draugu. Todėl šiandien planuose - ir atvirukų pirkimas, bei pašto ženklai Europon bei Australijon.. :) 

O kai manęs paklausė "Iš kur jūs pažįstami?" tesugebėjau atsakyti kažką panašaus į "Ai, mes jau kokį dešimtmetį draugai", ir visai tame nepameluoti. Žavu, kai pažįsti žmogų taip gerai, jog kartais net sunku prisiminti, kada gi susipažinot. Apskritai, šiuo metu labai žaviuosi žmonių pokyčiu. Kaip asmeninis pasikeitimas su vienais suartina, su kitais išskiria. 

Paryčiais keliaudama namo žavėjausi užmigusiu miestu. Tylu tylu, tik žiburiai nemiega. Ir viduje tokia ramybė,kad einu teisingu keliu. Ir kad man jis patinka. 

http://www.youtube.com/watch?v=jZhQOvvV45w&feature=BFa&list=FLyQ9k96ok4CZ0I9yUBX238Q&lf=BFp

Pertraukėlė

A la pertrauka perskaičius ilgiausią ir vieną sudėtingiausių konspektų savo gyvenime. Vis dar nežinau, kaip viską išmoksiu, judėdama sraigės tempais su bene nuline motyvacija. Ne, man nėra dzin. Tik rasti kažkokį stimulą viską daryti gerai kažkaip nesigauna.
O besnausdama po pirmųjų konspekto lapų (taip, besimokant man labai skaniai miegasi), ėmiau tartis su savim dėl aktyvesnės veiklos. Žinau, kad pavasaris dar nedžiugina taip labai, kaip norėtųsi, tačiau jaučiu, kiek daug laiko prašūdeliauju veikdama nieką. O darbai ir kursinis taip keliauja keliauja į priekį, taip ir nesulaukdami savos dienos. Ir pasitvirtina sena gera taisyklė, jog kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau spėji. O štai su mažu jų kiekiu visada nespėji nieko. Neatitinkant mintims ir elgesiui, kažkurį reikia keisti.
O savaitgalis buvo begal puikus, net jei su kažkokiais keistais padariniais. Atsipalaidavimas ir laiko nepaisanti draugystė, miegas svetimose lovose, romas su laimu ir ispanai Erasmusai traukiny namo.

Ir, by the way, gal aš ir nupopsėjau, bet ji man dabar labai patinka:
 http://www.youtube.com/watch?v=j2WWrupMBAE&feature=related

Uncountable ways to be

Ir negaliu aš mokytis, kai galva pilna visko, apart grupių teorijos ir praktikos! Ir krausiu krepšį savaitgalį, važiuosiu traukiniu į Sostinę, skaitysiu traukiny psichitariją, žavėsiuos (savimi) tyliai, kaip žaviuosi tais keliaujančiais žmonėmis, kuriuos matau pro langus, gatvėse, traukiniuose ir autobusuose. Kartais net ne kryptis ar tikslas yra svarbu, o pats procesas, pats judėjimas. Ir gal ne tiek kilometrais, kiek keliavimu vidumi.
Esu šiandien laiminga dėl visų tų, kurie sužino savo distancijas, kurias turės įveikt. Pamenu, kokia didžiulė gimtadienio dovana man tai buvo pernai. Šiemet... šiemet ditancijos jau kitos. Ir kitom kryptim. Bet galbūt ne prastesnės, nei buvo pernai.

"It can be guaranteed that the signs that life sends us will be confrontive, challenging, and always pointing us to the place promising us our next most powerful opportunity for growth."

one evening i felt

I'm still thinking that everything is moving forward. That my dreams of myself will come true. Sometimes i regret the things i didn't done before, or yesterday or just an hour ago. But i know there is no time for that. There is no time for regrets.
Sometimes i really feel like i'm here on my own in this world. There are family, friends around, but in general you born alone and you'll die alone. All the streets sounds like loneliness. I'm just walking, walking... Meet the person, leave the person, love one, hate, every day moving... Sometimes i look at my back, see all those, which i left behind and thinking about coming back. But if i come, i won't do that because i need it. I would do that because at the moment i felt not strong enough to move forward. No one should be treated like that.
I want to dream a lovely, sweet dream tonight. In my pink pajamas, in my autumn colors' bed clothes... I want to feel beloved. Like i did just behind.

This is one of my laziest weekends

Tarsi koks naminis katinas miegu lig pietų, šiek tiek skaitinėju, žiūriu filmus ir serialus, geriu arbatas didžiuliais kiekiais, ir visaip kitaip tinginiauju. Turbūt oficialioji versija turėtų skambėti - mokausi. Bet iš tiesų viskas kaip visada. Kad ir kiek sau kalbėtum, kad jau kitą kart tai tikrai pradėsi anksčiau.
O bežiūrėdama vieną savo serialų galvoju, koks smagus dalykas yra draugų kompanija. Ir palydėti saulę prie jūros, mėgautis vynu, mėtyti akmenukus, mirkyti kojas... kiek gražių prisiminimų. Blogieji laikui bėgant išnyksta lyg dūmas (nors ne kažin kiek jų ir bėra). Ir visgi - jau grįžau. Jau nebesapnuoju naktimis, jau nebemirštu iš noro sugrįžti, jau esu čia. Ir planuoju savo dienas, seminarus, pasivaikščiojimus, vasaros darbus... Viskas sugrįžta į Lietuviškas vėžes. Ir pati sau galvoju, jog dažnai viskas esti nei taip gerai, nei taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ir jei koks gražus žmogus norėtų užsukti į svečius arbatos, aš jo mielai laukiu :)

Mano pasaulio knyga

Citatos iš Paolo Coelho knygos "Zahiras"

"Kaip gali žinoti, nori ar ne, jei niekuomet nebandė?"

"Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius /.../"

"Kai kas nors dingsta - tai tam, kad atsirastų kas nors kitas - aš vėl atrasiu meilę."

"Tikroji laisvė - tai ne būtis be kompromisų, o galimybė rinktis - įsipareigoti tam, kas man geriausiai tinka."

"/.../ gebėjo mylėti nežemindama savęs ir neprašė atleisti /.../"

"Visata kalba savo kalba, vadinama "ženklais", ir kad norint ją suprasti pakanka atviru protu apžvelgti, kas vyksta."

"Visada gauni pamoką, kai esi tam pasiruošęs, tereikia atkreipti dėmesį į ženklus, visada išmoksi, ko reikia kitam žingsniui."

"/.../ drugnas maistas nedirgina gomurio."

"Staiga, stuvėdamas centrinėje navoje, suvokiu labai svarbų dalyką: katedra - tai aš, kiekvienas iš mūsų. Mes augame, keičiasi mūsų būdas, pamatome savo silpnybes, kurias būtina nugalėti, ne visada pasirenkame geriausią sprendimą, bet vis tiek einame pirmyn stengdamiesi nepalūžti, elgtis teisingai, kad pagerbtume ne tas sienas, ne duris ar vitražus, o ten, viduje, esančią tuščią erdvę, erdvę, kur garbiname ir dieviname visa, kas mums svarbu ir brangu."

"Gerbk savo laiką šioje žemėje."

"Negalime sau leisti prabangos visą laiką būti nelaimingi."

"Kai ateina kančia, geriau su ja susitaikyti, nes ji nedings vien todėl, kad dėsies jos nejaučiąs."

"Visada reikia žinoti, kada baigiasi vienas etapas."

"/.../ negalima nieko spartinti, kol neateina laikas susiųti."

"Todėl ypač svarbu leisti kai kuriems dalykams išeiti. Atsikabinti nuo mūsų. Reikia suprasti, kad niekas nežaidžia pažymėtomis kortomis, kartais laimime, kartais ne. Nesitikėkite, kad žmonės jums ką nors grąžins, nesitikėkite, kadjie pripažins jūsų pastangas, suvoks, koks jūs genijus, supras jūsų meilę. Ciklus reikia baigti. Ne dėl išdidumo, dėl nesugebėjimo ar dėl išpuikimo. O tik dėl to, kad visa tai jau nebeįsipina į jūsų gyvenimą. Uždarykite duris, pakeiskite plokštelę, išvalykite namus, nupurtykite dulkes. Liaukitės būti tuo, kas buvote, ir tapkite tuo, kas esate."

"Buvau pamiršęs, kad visuomet reikia iš naujo eiti Šventojo Jokūbo keliu, išmesti nereikalingą bagažą, palikti tai, ko reikia šiandien. Leisti meilės energijai laisvai srūti iš išorės vidun ir iš vidaus išorėn."

"Aš vėl buvau laike, kai viskas aplink mane keitėsi, ir aš troškau, kad taip būtų iki galo."

"Aš nebebuvau aš. Buvau niekas - ir tai man atrodė nuostabu."

"Tarytum ir mes patys galėtume ir turėtume būti tokie kaip stepė - tušti, bekraščiai, tačiau kupini gyvybės."

"Kai gulėjau ligoninėje, meilė kreipėsi į mane: "Esu viskas ir esu niekas. Esu kaip vėjas, todėl negaliu įeiti ten, kur langai ir durys uždaryti".
O aš jai atsakiau: "Bet juk mano durys tau visada atviros!"
Ir meilė man atsakė: "Vėjas - tai oro gūsis. Tavo namuose oro netrūksta, tačiau viskas uždaryta. Apdulkės baldai, drėgmė sugadins paveikslus ir išmargins dėmėmis sienas. Tu galėsi kvėpuoti, pažinsi dalį manęs, tačiau aš ne dalis, aš - Visuma, o šios visumos tau nelemta pažinti".
Regėjau apduklėjusius baldus, paveiklus, kuriuos buvo sudarkiusi drėgmė, ir neturėjau kitos išeities, tik atverti langus ir duris. Kai taip padariau, vėjas viską išvalė. Norėjau išsaugoti prisiminimus, išsaugoti, ką itin sunkiai, mano manymu, buvau pasiekęs, tačiau viskas dingo, buvau tuščias kaip stepė."

Kontrastai

Tarp mano dienų, tarp žmonių, kuriais žaviuosi, tarp mylimųjų ir dainų... Kontrastai. Galbūt natūraliai, kai esi pereinamajam etape tarp senosios savęs ir naujosios savęs, kai integruoji naujas mintis ir jausmus, po truputį ištrindama senus ir nereikalingus, kai vėl atbunda noras ieškoti, pažinti... Kai nesinori pamesti to, ko taip ilgai ieškojau. Kaip smėlis mano rankose gyvenimas, o gal jo nuotrupos, o gal prisiminimai. Galbūt smėlis naujai kopai. Galbūt tik vėjo dulkėms.

"Manau, svarbiausias dalykas, tekęs mūsų kartai - nesuskaičiuojami būdai būti" - skaitau citatą, kuri mane palietė taip, kaip seniai kažkas buvo palietęs. Nesuskaičiuojami būdai būti.

Labai kvaila galvoti, kad kažkas padarys tave laiminga.

To negali padaryti niekas - nei pinigai, nei naujos pažintys, nei draugai, nei šeima. To negali padaryti niekas kitas, išskyrus patį žmogų, išskyrus pačią save. Ir kaip gi tu padėsi kitiems, jei nesugebi padėti sau - klausia neretas mano kolega, užkluptas blogos nuotaikos. Kogero klausia. Bent jau kartais klausiu aš. Bet dabar savo klausimą pakoregavau šiek tiek kitaip - kaip kitus mokysi priimti tokius, kokie jie yra, pati nepriimdama savęs?
Laimingi žmonės yra gražūs. O kokie yra nelaimingi? O gal savo laimė tiesiog kažkur pametę, išbarstę vėjuose ir laukuose, palikę svetimose šalyse, tuščiose kišenėse, liūdnuose veiduose, užkasę po žame kartu su mylimais žmonėmis, o gal tik po to juos įvertinę...
Sunku ieškoti pagalbos artimiems žmonėms, kai matai, kad jiems negera. Sunku ieškoti ir sau, nors pajautimas, kad dar galiu išbūti viena, atrodo dar logiškas.
Pavasariu tebetikiu. Tebetikiu ir šviesa ateitim. Tiesiog niūru viduje taip pat stipriai, kaip ir už lango. Ir lyja pavasario lietūs nuobodžiai...