Svajoju...

  

...apie jaukius namus, kuriuose norėčiau gyventi. Be proto varvinu seilę žiūrėdama "small loft appartments". "Ne iš psichologo algos" sako N. ir visai neklysta. Bet pasvajoti juk galima, tiesa?  Gal kada nors...

Ir dar svajoju apie tuos nuostabius vaizdus, kuriuos dabar mato kita brangi mergaitė ir svajoju, kad galbūt galbūt, galbūt šiai svajonei bus lemta išsipildyti, kaip ap(si)dovanojimui už visus nuveiktus darbus. Bet tik tuo atveju, jei tie darbai bus iš tiesų nuveikti.

Ir laiko planuoti aš nelabai moku, gal dėl to, kad šiek tiek skrajoju padebesiais, o gal kad motyvacija yra kažkas ne itin atrasto, o gal dar milijonai priežasčių, kuriomis galima teisinti save ir kaltinti aplinką. Ne, viskas einasi visai neblogai, apart to, kad daryti darbų, kuriuos reikia, ne itin pradedu. O laikas tiksi, tiksi, tiksi... 

Tad rytojaus rytą pradėsiu ne tik nuo dušo, bet ir nuo deadline'ų. Nes reikia pradėti judėti iš taško A į tašką B, jei noriu ten nukeliauti. 

“The real voyage of discovery consists not in seeking new landscapes but in having new eyes.” ~ Marcel Proust

Labiausiai dabar norisi dalintis dainomis:

http://www.youtube.com/watch?v=OpQFFLBMEPI&noredirect=1

 http://www.youtube.com/watch?v=F3EG4olrFjY

bei savo nauju darbolaukio fonu:

Taip, pavasaris kažkur nejučia beldžiasi. Ir nors vakar, užvėrus teatro duris, mane pasitiko milijonai snaigių, buvo taip gražu, taip gražu, kad net nepikta ant ilgesio kupinos žiemos. Ir net ne pikta, kai kartais batai truputį šlapi, o nenutirpę šaligatviai virsta tiesiog čiuožyklomis. Aš (manyje) taip pat bunda. Gal sulaukus pavasario, o gal, kaip kasmet - mano naujieji metai prasideda kartu su mano naujaisiais metais, kai pavasaris visa jėga veržiasi pro langus, kaminus duris. Bet lig jų - dar milijonai mažų ir didelių darbelių, papergyvenimų ir pasipergyvenimų, puodelių arbatos bei šiltų pokalbių. Nes mane džiugina ne tik bilietai į kažkur, bet ir bendravimas, kurio, kaip bebūtų keista dirbant du telefoninius darbus, kartais labai pasiilgstu. Tiesa, svajonė apie Barceloną ar Porto paskutiniosios sesijos pabaigai skamba kaip medus Pūkuotukui... O kas toliau, o kas toliau? Savo tylia svajone kuo toliau, tuo labiau imu tikėti...

Vasario mėnuo - toks keistokas. Atrodo, kai visi švenčia meilės dieną (argi ne atsitiktinumas, kad ji paskelbta būtent tuomet, kai labiausiai esam išsiilgę šilumos), ir pavasaris jau ne už kalnų, žiema į pabaigą ir nauji darbai prasideda, būtent tada labiausiai norisi susisukt į kamuoliuką ir palaukti kol praeis. O pabusti jau su saulės šviesa ir žalumos daigeliais visur aplink. Taip, mano vasariai, kiek juos pamenu, visada turi tą purvyno kvapą, kurio nemėgstu, nors ir žinau, kad būtent purvynas pranašauja apie ateinantį pavasarį.

Tad leidžiu dienas - miegodama, kartais kepdama keksiukus arba pyragėlius su grybais, kuriais truputį norisi dalintis, bet ne visada išeina, ieškodama filmų ar knygų, ir dažnai jų nerasdama, o dar labiau nerasdama įkvėpimo, kuris dabar taip pat gerokai pažliugęs. Bet ne ne ne, nereikia čia burnoti nei ant blogo gyvenimo, nei ant ilgos žiemos. Juk viskas vyksta pagal mūsų pačių pasirinkimą. Tad dabar tiesiog leidžiu sau tokiai būti. Ir myliu save visokią. Ilgi darbo vaisiai atneša rezultatų, vienaip ar kitaip. 

Apie ką aš čia dar... Net nežinau. Gal apie sprendimus, kuriuos reikia priimti. Ir nors vis dar dvejoju, vidujai jau tarsi žinau sprendimus. Ir dėl ateities, kuri, kartu su nuotykio dvelksmu, atneša nerimą ir abejones. Bet viskas veikia taip, kaip reikia. Tikėjimą sunku iš manęs atimti. 

Atrodo taip ilgu, kad net ilgiuosi ilgesio...
http://www.youtube.com/watch?v=8BRdY0NR08g

Stebuklas ir pelėda

Šiandien rankose laikiau stebuklą. Ji vardu Gabrielė ir jai devyni mėnesiai. Dievaži, stebuklas ta maža rankytė, tvirtai glėbianti mano pirštą. Net jei visos to stebuklo atsiradimo galimybės man nėra priimtinos.
Ir dar stebiuosi tuo, kaip būnam atviri. Atviri tiems, kuriuos pažįstam, ir atviri tiems, apie kuriuos nežinom nieko. "Kartais visai gaila, kad jausmų negalim valdyti, o kartais dėl to taip gera". Ir lyg iš niekur atsiradusi daina suteikia skambesio visam tam, kas tuo metu yra. (http://www.youtube.com/watch?v=bMJkddvJ4L4).
Ir vis galvoju apie tai, ką sakė Pelėda: tupėdama ant kelmo ji stebėjo žaidžiančius draugus. Keista, - sumurmėjo ji panosėje,- iš pradžių nenoriu palikti namų, o iš jų išėjus nebenoriu grįžti... 

One day baby we'll be old - think about the stories that we could have told...
Tuo ir gražus gyvenimas. Istorijomis. Kurias matai traukinyje, išgirsti šnibždant naktimis, perskaitai knygose, pasakojiesi rytais, juoku besigardžiuojant. Turbūt būtent dėl istorijų man taip patinka mūsų Torino trio. Ir net nesuprantu, kaip kažkada galėjau gyventi atsisakiusi viso to, kas dabar atrodo toks džiaugsmas. Gyveni žmogus, ir atrandi.
O vakarykštis vakaras buvo ilgai svajotas, kai paskutinį knygos puslapį užverčiu jau beveik švintant ir tarsi medumi užsigardžiavusi užmiegu vaikiškai giliu miegu. Istorija, kuriai paskyriau visą naktį, man labai labai patikusi. Taip, turbūt tai nėra kažkas itin gilaus ir prasmingo, bet argi visada būtina ieškoti paslėptų prasmių.
O apskritai tai taip ramu ir gera. Po trijų dienų linksmybių, vakarykščio pailsėjimo, šįvakar keliausiu į teatrą, ir rytoj pradėsiu dar vieną naują darbo savaitę. Berods dabar jau jaučiasi, kada ateina pirmadienis ir baigiasi penktadienis. Tarsi kažkoks ritmas. Kiek išbalansuotas, bet ritmas. Ar jau greit imsiu tyliai svajoti apie pavasarį?

(ne aš)

Minėti daiktus, jausmus ir žmones, kurie nėra tie, esamieji. Galbūt būsimuoju laiku. Apsigaubti širmomis, audėklų skiautėmis, šešėliais ir tamsomis. Kad viską vėl nušviesti. Ryti - vyno taurėmis, minčių raizginiais. Griauti sienas? Statyti dar storesnes. Nespręsti neišsprendžiamųjų. O gal tiesiog sugrįžti. 

Kartais išties sunku spręsti neatitikimus tarp požiūrio ir poelgio, tarp norimų ir esamų. Ir dar prie viso to pridėjus buvusius atspalvius. Ši žiema kaip niekada miglota. Miglomis užsėti laukai, planai, užšaldytos svajonės. Sąstingis su rusenančia viltimi, kažkur sapnuose besiveržiant ugnikalniams, imant idealiuosius, tuos, kuriuos piešiu vaizduotėje. Šaltinis. Štai koks turėtų būti pavadinimas tų dryžių, liekančių nuo nubėgančio šešėlio. Spalvoti, išsilieję, kupini drąsos. Šaltiniai. 

 

Atrodo, lengvai galėčiau nupiešti visa tai, kas mintyse. Paviršiun kylantys audrų purslai. Vilkais staugianis miškas. Nutyla.