Vasario mėnuo - toks keistokas. Atrodo, kai visi švenčia meilės dieną (argi ne atsitiktinumas, kad ji paskelbta būtent tuomet, kai labiausiai esam išsiilgę šilumos), ir pavasaris jau ne už kalnų, žiema į pabaigą ir nauji darbai prasideda, būtent tada labiausiai norisi susisukt į kamuoliuką ir palaukti kol praeis. O pabusti jau su saulės šviesa ir žalumos daigeliais visur aplink. Taip, mano vasariai, kiek juos pamenu, visada turi tą purvyno kvapą, kurio nemėgstu, nors ir žinau, kad būtent purvynas pranašauja apie ateinantį pavasarį.

Tad leidžiu dienas - miegodama, kartais kepdama keksiukus arba pyragėlius su grybais, kuriais truputį norisi dalintis, bet ne visada išeina, ieškodama filmų ar knygų, ir dažnai jų nerasdama, o dar labiau nerasdama įkvėpimo, kuris dabar taip pat gerokai pažliugęs. Bet ne ne ne, nereikia čia burnoti nei ant blogo gyvenimo, nei ant ilgos žiemos. Juk viskas vyksta pagal mūsų pačių pasirinkimą. Tad dabar tiesiog leidžiu sau tokiai būti. Ir myliu save visokią. Ilgi darbo vaisiai atneša rezultatų, vienaip ar kitaip. 

Apie ką aš čia dar... Net nežinau. Gal apie sprendimus, kuriuos reikia priimti. Ir nors vis dar dvejoju, vidujai jau tarsi žinau sprendimus. Ir dėl ateities, kuri, kartu su nuotykio dvelksmu, atneša nerimą ir abejones. Bet viskas veikia taip, kaip reikia. Tikėjimą sunku iš manęs atimti.