Šiandien ramu

Po keletos dienų arbatinimosi geriu nuostabiausiai skanų puodelį kavos, o už lango apsiniaukę ir krenta lietaus lašai. Vis dar klausau ir klausau eurovizinės Euphoria, kuri mane kažkuo pakerėjo. Turbūt taip ar kažkaip panašiai skamba dabartinė pabaiga. Ir kažkaip ramu. Kad visi taškai padėti, žodžiai išsakyti ir jausmai išjausti. Kad dabar porą savaičių lysiu (dar nežinau kokios spalvos lašais), o po to bus kita diena. Debesys ne visada reiškia liūdesį. Kartais tiesiog norisi pabūti taip, kaip būnasi. 

Beje, vakar žiūrėjau labai nuostabų filmą. Cafe de flore vadinasi, jei kas norėtų pažiūrėt :)

Noriu prie jūros

Visuomet kažkur važiuodama jaučiu keistą ramybę. Tarsi pro šalį bėgantys vaizdai būtų tam tikra meditacijos forma. Gal ir yra - kas čia žino. Profilaktiškai važiuoti kur nors toli. Reikėjimas. / Vis dažniau imu daryti dalykus, kurių norisi čia ir dabar. Kartais logiškai pagalvoju, kas svarbiau - užlipti ant

to kalno valandėlei, pasigrožėti panorama, ar peržiūrėti skaidres rytojaus egzaminui. Ir pasirenku kalną. Keista ramybė. Mane užkalbinęs vyriškis draugiškai klausia, ar esu buvusi kitose panoramose. "Žmonės pamiršta grožėtis" - sako jis. Gal ir teisybė. Pamiršta mėgautis. O man kartais labai norisi sėdėt ant pasaulio krašto ir tabaluoti kojomis. Ir kartais taip pasitikti rytus. 

Ir dar vakar maloniai nustebau, kaip tipiškas marozėlis draugiškai pasisveikino su vairuotoju, sakė "sustokite, prašau", ir "ačiū" išlipdamas. Treningais maskuojamas intelektas. Bet smagu maloniai nustebti. 

Įdomu, kaip ilgai išbūsiu taip, kaip man būti nesiseka. Bet keistai jaučiu, kad yra reikėjimas. Pabūti. 

Dabar kogero jau atėjo laikas toms egzamino skaidrėms. 

Sveika, sesija!

Gera Tave vėl čia matyti! Gera? Keistai studentui turėtų atrodyti sakinys "gera matyti sesiją". Kita vertus, po visų darbų ir kursinio, tikrai atrodo, jog teliko TIK egzaminai. Ramiai jiems besiruošiant, nelekiant strimgalviais, nereikalaujant iš savęs be proto daug. 

Galėčiau pasiduoti masiniam jausmui "aaaa, ryt egzaminas" ir panikuoti. Bet daug labiau norisi ramiai klausytis muzikos per pertraukėles tarp manijos ir depresijos, gerti žaliąją arbatą, galvoti apie darbelius, kuriuos reikia nudirbti, ir apie tuos, kuriuos norisi. Ir dar šiandien smagiai nusišypsojau, padariusi vietos savo spintos apačioj ir greit ją vėl užpildžius. Turbūt taip būna su viskuo - jei norisi kažko naujo, reikia atsikratyti seno. Net ir tokiuose paprastuose dalykuose kaip krepšiai :)

Mažais žingsneliais nusprendžiau keliauti mažėjimo kryptimi daugelyje dalykų. Vis dažniau kylantis klausimas apie kokybiškumą ir kiekybiškumą ima duoti rezultatų. Tiesa, atsiradus laiko dar reikės nemažai darbo įdėti, norint pajudėti kryptimi, kuria norisi, bet kažkaip imu labai suprasti, jog verta ir vertinga puoselėti savyje mažesnio vartojimo kultūrą. 

Žiūriu šiandien į žmogų, ir galvoju: nepaisant  to, kad kartais viską žiauriai perdedi, yra dalykų, kurių turėčiau iš tavęs pasimokyti. Gal dėl to ir smagu kartais tiesiog pakeisti lokacijos vietą - gyvenime ir auditorijose.

5 o'clock in the morning

Skambesys: http://www.youtube.com/watch?feature=endscreen&NR=1&v=x8ccDb6n5Wg

Pastarąjį savaitgalį kaupiau savo džiaugsmo kertelėj nuostabius vaizdus, akimirkas, žmones, poilsį, atgaivą, lengvumą. Ir iš tiesų jaučiau buvimą stebukle, gulėdama vidury nakties po žvaigždžių jūra. Tylu tylu, tik žiburiai nemiega. Labai norėjosi dalintis. Žaidžiau žvaigždžių šachamatais, su Juo besikalbėdama. O jis tik tylėjo ir šypsojosi. Ir apkabinęs prisiglaudė. Nežinau, kas Jis. Bet visa širdim pasijutau stebuklo dalimi. 

Taip ir būčiau išsivežusi nuostabų jausmą su savim kišenėj, jei ne ten atsidūręs pykčio akmenėlis, šiek tiek apsunkinęs. Kita vertus, pamąsčiau iš kur jis ir ką jis man reiškia. Šiek tiek susidėliojau. Ir labiau su atvira širdim, nei su neapykanta žadu vėl bandyti. Tuomet, kai būsiu pailsėjusi. 

Labai mėgstu mūsų mažąsias arbatos gėrimo ceremonijas. Bendrystė, draugystė, pasidalinimai, palaikymas, supratimas, įžvalgos ir išvados. Davimas ir ėmimas. Man tai begal svarbu. Kaip ir kitas atvirumas, kurio vis dar stebiuosi. Ryšys tarp žmonių kartais būna paremtas nesuprantamais dalykais.  Nors imant žmones apskritai, kartais jaučiu pasidalinimus, pavadinimu "pažiūrėk, koks aš fainas". Išklausau ir tokių. Tik ką tai duoda, vis dar nesuprantu.
Nuovargis. Dar valandėlė, ir keliausiu kaupti jėgų šimtams spausdintų lapų.

Pasidovanoti sau sekmadienį

http://www.youtube.com/watch?v=c__noWWtdZg

Kartais visai netyčia sekmadienis užklumpa vidury savaitės. Atsineša su savimi kiek apniukusią dieną, ramybę, šiltą chalatą ir arbatos puodelį su šokoladu, draugę kitapus ekrano, pokalbius apie viską ir apie nieką. Guli šalia, dvelkia ramybe, apklosto šiltais patalais. Kartais norisi tokias akimirkas užkonservuoti, sudėti į mažus gražius stiklainius, kad prireikus galėtum kabinti šaukštais, visai taip, kaip mamos virtą uogienę.

Taip, kartais iš tiesų sugebu susikurti žavingai nuostabų paprastumą. 

Nežinau, ar žodžiai visada yra geriausia kalba. Kažkur skaičiau, kad mes taip įpratome naudoti žodžius viskam išreikšti, kad nebemokame jokių kitų būdų. Visgi kartais tylėdama galvoju, jog nekeldama klausimų gaunu kur kas daugiau atsakymų. 

Kažkoks lengvumas. Nežinau iš kur jis, turint galvoje ant nosies kabančią sesiją, vis dar nebaigtus darbus, planuojamas keliones ir ne pačią lengviausią vasarą. Bet taip gera ir lengva. 

Absiglėbus sekmadienį. 

Žmonės sukurti žmonėms

 Imu skųstis. Ieškoti bėdų savyje, mintyse svarstyti - gal per daug kavos, o gal be alkoholio, vėl pastebėti savyje bjaurią savybę, kurios jau maniau esanti atsikračiusi, žiūrėti į žmones ne meilės, o tiriamosiomis akimis ir... ir man tai nepatinka. Sunku ir taip gerai pažinoti save, kai kiekvieną nerimą ir baimę analizuoji, narstai po kaulelį, žinai iš kur ji atsiranda ir kokios bus to pasekmės. Kartais man tikrai dėl to baugu. 

Ir šiandien beeinant Vilniaus gatve ir besvarstant, kokios neesam, bet galėtume būti, ir kad dabar yra tas metas, kai vis dar lengva sau įskiepyti įpročius, lenkti save į vieną ar kitą pusę, mesti į balas ir bandyti išplaukti. Vėl ir vėl norisi klausti - kas galėtų būti tas mažas pirmas žingsnis?

Žiūriu į Ją ir žaviuosi. Net ir žinodama, kiek daug jai visko tenka ištverti, ir kokia ji viduje trapi, tikrai žaviuosi. Dėl to tikrumo ir buvomo tokia, kokia yra. Bet būtent tai ji šiandien ir sakė - matau daug žmonių, kuriais žaviuosi. Bet nenoriu jų gyvenimo - noriu kurti savo istoriją. 

Ir dar vis labiau imu suprasti, jog nereikia būti draugytėmis, norint smagiai praleisti laiką, suvalgyti ledų, paplepėti apie draugus, vaikinus, madas bei gyvenimą. Žmonės tiesiog sukurti žmonėms. 

Vis nauji ir nauji suvokimai. Ir žodžiai. Kada ateis veiksmų eilė?
O mano mylimoji man užrodė labai gražių dainų...  http://www.youtube.com/watch?v=x8ccDb6n5Wg&feature=endscreen&NR=1

Gerų dainų ir gražių paveikslėlių diena

Gal taip ir būna, kai maždaug šešias valandas iš eilės neatsitrauki nuo kompiuterio, su ilgom paslampinėjimo po internetines erdves pertraukom, berašydama kursinį darbą. Ir randi visokių gėrybių čia, gražių gyvenimų, gražių įamžintų akimirkų. Pasikraunu gėriu nuo viso to. Ir šiltai šypsausi visiems tiems, kurie dalinasi. Gera dalintis. 

Yra žmonių, dalinančių šilumą. Ir yra tų, kurie minta bloga energija, kaip šiandien prisiminiau. Ir galvoju, labai nekas, jei kažkas manęs nemėgsta taip pat labai, kaip aš nemėgstu. O ši galimybė visai reali. Imu svarstyti apie visas tas rytų religijas, sakančias, jog neigiamos emocijos pačios iš savęs yra blogis. Negalima pykti, nekęsti, liūdėti. Negalima, galvoju aš, jei nuoširdžiai sugebi to nedaryti, o ne slopinti viduje. Su slopinimu gali prastai baigtis. 

 Ir dar šiandien pagaliau nupučiau dulkes nuo dviračio, kuriuo apsukau kelis ratus aplink rajoną. Reikia sutepti grandinę, sutvarkyti galinius stabdžius - dėstau lyg mechanikė, tepaluotomis rankomis grįžusi iš savo pasivažinėjimo. Bet patinka man taip. Kitą kart įsimesiu kuprinėn knygą, dekį ir keliausiu į panemunės parką popiečiauti. Matyt tada, kai galvos nebespaus vis atidėliojami darbai darbeliai. O gal kaip tik su jais drauge. Juk gamtoj ne tik maistas skanesnis, bet ir darbai lengvesni. 

O šiaip pagrindinė pamoka, kurią dabar mokausi, yra apie tai, kaip svarbu paleisti. Kartais ne tada, kai reikia ar nori, o kai aplinkybės taip susiklosto. Galbūt išmoksiu.  

Ir pabaigai - šiandienos dainos: 

http://www.youtube.com/watch?v=7iODSZL7XkQ

http://www.youtube.com/watch?v=-nwdjQmc_N8&feature=share