Gal taip ir būna, kai maždaug šešias valandas iš eilės neatsitrauki nuo kompiuterio, su ilgom paslampinėjimo po internetines erdves pertraukom, berašydama kursinį darbą. Ir randi visokių gėrybių čia, gražių gyvenimų, gražių įamžintų akimirkų. Pasikraunu gėriu nuo viso to. Ir šiltai šypsausi visiems tiems, kurie dalinasi. Gera dalintis.
Yra žmonių, dalinančių šilumą. Ir yra tų, kurie minta bloga energija, kaip šiandien prisiminiau. Ir galvoju, labai nekas, jei kažkas manęs nemėgsta taip pat labai, kaip aš nemėgstu. O ši galimybė visai reali. Imu svarstyti apie visas tas rytų religijas, sakančias, jog neigiamos emocijos pačios iš savęs yra blogis. Negalima pykti, nekęsti, liūdėti. Negalima, galvoju aš, jei nuoširdžiai sugebi to nedaryti, o ne slopinti viduje. Su slopinimu gali prastai baigtis.
Ir dar šiandien pagaliau nupučiau dulkes nuo dviračio, kuriuo apsukau kelis ratus aplink rajoną. Reikia sutepti grandinę, sutvarkyti galinius stabdžius - dėstau lyg mechanikė, tepaluotomis rankomis grįžusi iš savo pasivažinėjimo. Bet patinka man taip. Kitą kart įsimesiu kuprinėn knygą, dekį ir keliausiu į panemunės parką popiečiauti. Matyt tada, kai galvos nebespaus vis atidėliojami darbai darbeliai. O gal kaip tik su jais drauge. Juk gamtoj ne tik maistas skanesnis, bet ir darbai lengvesni.
O šiaip pagrindinė pamoka, kurią dabar mokausi, yra apie tai, kaip svarbu paleisti. Kartais ne tada, kai reikia ar nori, o kai aplinkybės taip susiklosto. Galbūt išmoksiu.
Ir pabaigai - šiandienos dainos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą