Imu skųstis. Ieškoti bėdų savyje, mintyse svarstyti - gal per daug kavos, o gal be alkoholio, vėl pastebėti savyje bjaurią savybę, kurios jau maniau esanti atsikračiusi, žiūrėti į žmones ne meilės, o tiriamosiomis akimis ir... ir man tai nepatinka. Sunku ir taip gerai pažinoti save, kai kiekvieną nerimą ir baimę analizuoji, narstai po kaulelį, žinai iš kur ji atsiranda ir kokios bus to pasekmės. Kartais man tikrai dėl to baugu.
Ir šiandien beeinant Vilniaus gatve ir besvarstant, kokios neesam, bet galėtume būti, ir kad dabar yra tas metas, kai vis dar lengva sau įskiepyti įpročius, lenkti save į vieną ar kitą pusę, mesti į balas ir bandyti išplaukti. Vėl ir vėl norisi klausti - kas galėtų būti tas mažas pirmas žingsnis?
Žiūriu į Ją ir žaviuosi. Net ir žinodama, kiek daug jai visko tenka ištverti, ir kokia ji viduje trapi, tikrai žaviuosi. Dėl to tikrumo ir buvomo tokia, kokia yra. Bet būtent tai ji šiandien ir sakė - matau daug žmonių, kuriais žaviuosi. Bet nenoriu jų gyvenimo - noriu kurti savo istoriją.
Ir dar vis labiau imu suprasti, jog nereikia būti draugytėmis, norint smagiai praleisti laiką, suvalgyti ledų, paplepėti apie draugus, vaikinus, madas bei gyvenimą. Žmonės tiesiog sukurti žmonėms.
Vis nauji ir nauji suvokimai. Ir žodžiai. Kada ateis veiksmų eilė?
O mano mylimoji man užrodė labai gražių dainų... http://www.youtube.com/watch?v=x8ccDb6n5Wg&feature=endscreen&NR=1
O mano mylimoji man užrodė labai gražių dainų... http://www.youtube.com/watch?v=x8ccDb6n5Wg&feature=endscreen&NR=1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą