Pastarąjį savaitgalį kaupiau savo džiaugsmo kertelėj nuostabius vaizdus, akimirkas, žmones, poilsį, atgaivą, lengvumą. Ir iš tiesų jaučiau buvimą stebukle, gulėdama vidury nakties po žvaigždžių jūra. Tylu tylu, tik žiburiai nemiega. Labai norėjosi dalintis. Žaidžiau žvaigždžių šachamatais, su Juo besikalbėdama. O jis tik tylėjo ir šypsojosi. Ir apkabinęs prisiglaudė. Nežinau, kas Jis. Bet visa širdim pasijutau stebuklo dalimi.
Taip ir būčiau išsivežusi nuostabų jausmą su savim kišenėj, jei ne ten atsidūręs pykčio akmenėlis, šiek tiek apsunkinęs. Kita vertus, pamąsčiau iš kur jis ir ką jis man reiškia. Šiek tiek susidėliojau. Ir labiau su atvira širdim, nei su neapykanta žadu vėl bandyti. Tuomet, kai būsiu pailsėjusi.
Labai mėgstu mūsų mažąsias arbatos gėrimo ceremonijas. Bendrystė, draugystė, pasidalinimai, palaikymas, supratimas, įžvalgos ir išvados. Davimas ir ėmimas. Man tai begal svarbu. Kaip ir kitas atvirumas, kurio vis dar stebiuosi. Ryšys tarp žmonių kartais būna paremtas nesuprantamais dalykais. Nors imant žmones apskritai, kartais jaučiu pasidalinimus, pavadinimu "pažiūrėk, koks aš fainas". Išklausau ir tokių. Tik ką tai duoda, vis dar nesuprantu.Nuovargis. Dar valandėlė, ir keliausiu kaupti jėgų šimtams spausdintų lapų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą