Dar prieš važiuodama į Italiją, berods turėjau viziją, kuo noriu ten gyventi, ką patirti, ir kokią save iš ten parsivežti. Nežinojau būdų, kaip tai padarysiu, buvo tik tai, kuo tuo metu man labai labai reikėjo. Iš tiesų puikiai įsivaizdavau ir šį laiką, kurį leidžiu dabar. Vėlgi, išties ne su visu tuo, ką dabar turiuosi, bet vienaip ar kitaip. Tik kada žmogui gana? Ir mano mintyse jau vėl nauji planai, apie tai, ko noriu iš šios vasaros ir kokią save noriu parsivežti. Yra tokia patarlė, jog tu planuoji, o Dievas juokiasi. Kita vertus, galvoju, o ko gi jam juoktis? Kai kažko išties nori, visas pasaulis padeda tai įgyvendinti. Ypač, kai tas poreikis gilus, subrandintas, vidinis.

Atšilus, miestas tampa pilnas istorijų. Kartais visai netyčia tampu jų žiūrove. Būna tų istorijų gražių, tikrai. Kai kurioms galvoju net šiek tiek pavydžiu. Kita vertus, labai geras vidinis pajautimas apie tai, ko šiuo metu man reikia ir norisi, neleidžia suklysti. Ir labai gražiai susiformavusi ateities vizija, kuri visai netikėtai kažkada šovė galvon, man labai neduoda ramybės. Lyg žinočiau, jog tam tikri žingsniai tiesiog laukia būti surasti. 

Ir dar - rūpesčius ir plaukų galus palikau kirpykloj. Ir galvojau, kad į pasimatymus vaikinų laukti daugiau nei valandą reikia tik Italijoj. Klydau. :)

Maybe it's not about the happy ending. Maybe it's about the story.

Užsinaktinėjusi, parašiusi pirmąjį savo kursinio puslapį ir tuo nesididžiuodama (nesnorėtųsi, kad būtų jau paskutinysis), kavą vis dažniau pakeičianti žaliąja arbata, atradusi pavasarį ir nuostabiai gražias popietes jame, bežiūrinti į du mylinčius žmones ir jais besidžiaugianti, vis pagalvojanti apie žingsnius į priekį ir žingsnius atgal, perkanti bilietą į vieną pusę, rašanti laiškus su žodžiais "tikiu, kad dar susitiksim", besiklausanti dainų itališkai, besidžiaugianti gražiais kadrais... ir visgi - kažko neramu. Ir nežinau kaip dėliotis gyvenimą, nes nežinau, ką reikia dėliotis. Tad laukiu ir tikiu, kad viskas savu laiku. 

Tiesa, kartais mėgstu susileisti sau skausmingų vaistų, lygiai taip pat užsinaktinėjusi, ir pabusti rytą su tuštuma. Bet tik trumpam. Nes nors ir neramu, žinau, kad dabar yra vertingas etapas.

Baisu, kai atrandi dalykus, kuriuos reikia keisti. Ir kai supranti, kad žingsniai yra negrįžtami. Gal tai ir yra egzistencinis nerimas.

Laukia patalai su mėgstamiausio knyga.

Mur

Tokios saulėtos ir nuostabios dienos kaip ši mano galvoje atsispindi milijonais šviesių minčių. Mano keliai namo dažnai virsta keliais į parkus ir kavos puodelius, šiltus pokalbius ir trumpąsias žinutes, kurios savyje talpina daugiau, negu keletą žodžių.
- Žinai, galvodama apie mūsų draugystę, labai džiaugiuosi, kad ji sugrįžo į čia ir dabar. Manrods, ilgai buvom užstrigę praeity, - sakau betiesindama jai plaukus.
- O tu daug galvoji, - šypteli. 
Ir iš tiesų, tie milijonai minčių kartais labai sudėlioja taškus ant i. Apie tai, kaip patogios aplinkybės neverčia daryti sprendimų, ir ramiai palieki juos laikui. Apie tai, kaip be dėmesio merginos vysta. Apie žmones, kurie išeina ir visada sugrįžta. Apie žmones, kurių klausimas "Kaip gyveni?" iš tiesų nori atsakymo.Ir netgi apie motyvaciją, kurią tokios saulėtos dienos atgaivina, ir tikrai atrodo, kad gali kalnus nuversti. 
Ir dar tokiom saulėtom dienom norisi kraustytis darbus rašyti jei ne į parką, tai bent į balkoną. Kaip katinas prieš saulę - murkiu.

P.S. Vaidos kartais turi ne tik Neringas, bet ir Vaidas. Tik tyliai.

Metų laikai

Eidama šiek tiek lyjančiu taku vis galvojau - teisi buvai Tu, sakydama, jog mūsų mokslai verčia ne tiek atsigręžti į kitus, bet ir įsave. Labai daug į save.Analizuoti kiekvieną savo žingsnį, poelgį, mintį, jausmą, idėją... Kartais tai nėra lengviau (o dažnai ir sunkiau), nei gilintis į kitus. Nes nuo savęs nenuslėpsi nieko. Tik priežastis vieno ar kito poelgio ne visada paprastai suvoki. Arba nenori suvokti. 

O apie laiko planavimą, tai labai įdomi mano proto logika. Jei leidžiu sau visą dieną tiesiog nieko neveikti, kita diena būna kur kas produktyvesnė nei yprastai. Taip nutiko šeštadienį, kuomet ankstyvą rytą gaivinau mintis pasibėgiojimu, ir liejau raidėmis strapsnio analizėj; taip nutiko šiandien, kai sugebėjau pasidaryti net du vilkintus darbus. Galimybės beribės, o aš kartais tuo abejoju. Apskritai abejonė yra keistas dalykas. Ji priverčia ne(pasi)tikėti, sustoti ir pagalvoti, dar kartą pasverti. Kiek tai gerai ir kiek ne, vis dar negaliu nuspręsti. Kartais ji mus sulaiko nuo beprotystės. Kartais sustabdo nuo puikių galimybių išnaudojimo. 

Viena, ką gali padaryti čia ir dabar, tai mažais žingsniais vis įrodyti sau, jog Tu gali - girdėjau šiandien savoj konsultacijoj. Kažkur labai abstrakti ši mintis seniai skraidė mano galvoje, tik matyt reikėjo pokalbio jai įsivardyti. O gal dar ir tolimas pokalbis australietiškai, kuomet suvokimas, jog esu atsakinga tik už save, kažkaip išlaisvino. Net neapgalvojant apie laiko sąnaudas ir kitus dalykus. 

Nepadariusi vieno, darau kita - degdama žvakes ant palangės galvoju. Ir vis niūniuoju naują savo meilę - http://www.youtube.com/watch?v=U7Xgthmdnbc

Užsitinginiauti iki begalybės.

Lyjant lietui, prasisklaidant debesims, vėl lyjant, atsėlinant tamsai - tarsi meškinas tūnau guolyje ir niekur iš jo pajudėti nenoriu. Ar sąžinė negraužia? Kartais. Kai galvoju, jog kartais skundžiuosi, kad laiko maža, o kartais jį švaistau kairėn ir dešinėn tarsi jis būtų bevertis. Bet argi ne taip pat elgiuosi ir su daugeliu kitų dalykų. Kartais pinigais, kartais žmonėmis, kartais žodžiais. Kartais dešimtimis, o kartais trūksta to vieno, kurio niekur nerandi. Lito, žodžio ar žmogaus. 

"Nebėra to virpulio, kuris būdavo kažkada, klausant jo dainų" - diskutuojam vakar, scenoje begrojant tam, kurio dainos dar neseniai buvo skambesys manęs. Viskas keičiasi - pripažįstu dar ir dar kartą sau. Ne, nebuvo koncertas prastas. Tikrai šaunus. Bet yra dalykų, kurie esu aš, ir kurie nebeesu. Ir nors ne visada lengva tai atskirti, "etapus svarbu užbaigti". 

Ir dar labai norisi parašyti kažką apie tai, kaip apskritai jaučiuosi dabartiniame gyvenimo etape, tačiau sakiniai dėliojasi labai prieštaringi. Viena vertus, esu patenkinta kaip, su kuo ir kur esu, bet karts nuo karto aplanko noras tolti. Ir dar nežinau, ko šiuo metu man reikia labiau - mažų gražių akimirkų ar tolių tolimų. Natūraliai, šie etapai daugiau mažiau patvirtinti mano dienotvarkėje. Bet ar aš judu kartu su kryptimis, kuriomis einu?

Vėjuotai

Beeidama saulėtu vėjuotu taku šiandien supratau, jog nenoriu sėsti į tą patį autobusą,važiuoti ta pačia kryptimi, grįžti į tuos pačius namus. Kogero, jei vėjas nebūtų toks šaltas, būčiau tiesiog pasiėmusi kavos puodelį ir traukusi į visai jaukų senamiestį ieškoti išsiilgto pavasario. Tačiau šaltas vėjas gnaibė skruostus ir šilumos ieškoti patraukiau į Jos namus, kuriuose jaučiuosi laukiama. Kavos? - klausiu. Kavos :) - atsako. Ir mes plepam toj mėlynoj virtuvėj apie aplinkinius, darančius skubotas išvadas, apie kraštus, iš kurių nesinori grįžti, apie žmones, vis sugrįžtančius, apie sukneles, kurias sunku išsirinkti, apie draugystę - nesikeičiančią. Ir gera, iš tiesų gera, kad yra žmonių, su kuriais santykį galiu išsaugoti metų metus. Didesnį ar mažesnį, stipresnį ar silpnesnį - bet ši draugystė tikrai atlaikiusi ne vieną cunamį. 

O po to keliauju ieškoti sau motyvacijos, kurios pastaruoju metu pasigendu (ir kartais visai noris dėl to kaltinti vis neateinantį pavasarį). Bet žinau, kad paprasčiausias dalykas, kurį galiu daryti, tai sėdėti ir teisinti save milijonais priežasčių, kodėl galiu nedaryti nieko. Bėda ta, kad nenoriu. Ir man itin nepatinka tas jausmas, kai pati savim nesižaviu. Tad kartais spirteliu sau į užpakalį ir jei neįveikiu tikslo iki galo, tai bent jau žengiu pirmuosius žingsnius. 

Dar žinau, kad sunku palaikyti santykį per atstumą, net jei žmogus labai brangus. Bet neliūdžiu dėl to. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą toliau. Bet gera rašyti laišką ir išsiųsti jį su lietuvišku šokoladu, kuris taip patiko. "Kartais laimė ateina tyliai". Į pašto dėžutę. 

Ir dar šiuo metu daug norisi kalbėti citatomis, nes knygas vėl pradėjau skaityti autobusuose, išnaudodama akimirkas. 

"Žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia tave atkreipti dėmesį ir keisti gyvenimą."