Mėtų bei čiobrelių arbatos kvapu...

...kvepiantis vakaras, beieškant jaukumos kažkur ant stalo įtaisant vasara kvepiantį puodelį, o gal tiesiog jaukiais vakarais, ieškant jam vietos tarp visų anketų, konspektų, programų, ieškant vietos mintyse, bandant ten įterpti pokyčius, pasitenkinimą gyvenimu, migracijas ir emigracijas, skaičiukus, statistikos departamento puslapius... Ne, iš tiesų nesimokau daug. Tik vaidinu arba jaučiuosi. Arba galvoju, kad turėčiau. O kur kas labiau neramina ne darbas, kurį, žinau, parašysiu. Labiau neramina ateitis, kuri apgaubta miglom ir dvejonėm labiau, nei bet kada ją beprisimenu. Gal kad atmintis trumpoka. Blogiausia, kad nežinau ko noris. Viena vertus - vėjų, nepažintų erdvių, žmonių, vakarėlių ir dar miljono dalykų, kurie yra kažkur, toli, pašėlę, įspūdingi, kuriais galima didžiuotis, post'inti feisbuke, klijuoti ant sienų bei vadinti best time of my life. Kita vertus jausmas ir toks, kad noriu įsimylėt, įsikurt, na, gal pakeist miestą čia šalimais, į sostinę, ir nieko man iki pilnos laimės netrūktų. Taip, gal italų kalbos kursų vakarais, bet tik tiek. Ir nežinau ar čia jau užsisėdėjimas ir užkerpėjimas, ar nedrąsumas, ar tiesiog pavasaris veja visas mintis į vieną neišpainiojamą gniutulą, kurį telieka palikti likimo valion ir tiek žinios. "Visada turėdavau savo destination jau keletą metų. Žinojau važiuosiantį Italijoj, po to - Anglijon, po to - Suomijon, po to - Romon, ir būdavo ramu. Dabar nebeturiu, gal tai ir neramina" pasakojau šiandien A. stotelėje belaukiant troleibuso. Iš tiesų, neramu. 

Ir po kelionių, kurių nepamenu, imu grįžti į vietas, kurias jau buvau aplankiusi, tik vėl nedrąsiai mindžikuodama. Nežinau, ar taip man patinka labiau, ar kitaip. Vis dar neatsakau sau į šį klausimą. Gal dėl to, kad labiausiai patiko trečiaip, padovanojus man popietę visai netikėtai ir visai tikėto žmogaus, kai galvojau, kad štai taip norėčiau, kad būtų visada. Dievai, kiek daug žodžių ir minčių vėl ateity, vėl planuose, svajonėse, kurie kažkokie aptakūs, neaiškūs, migloti ir nežinia ką žadantys. Kaip nemoku būti čia ir dabar, kaip labai labai nemoku. 

 Nesustojamai skamba...

Nežinau iš kur šios dienos primena rudenį milijonais minčių, nei nerūpestingą pavasarį. Gal čia tie be proto romantiški lietūs kalti, jog norisi tiek mąstyti, tiek glaustis, tiek kalbėti tylomis. Viduje auga. Auga ilgesys, o gal nostalgija buvusioms (dienoms) ir buvusiems (žmonėms). Ir norisi rašyti visai ne tuos žodžius, kuriuos reikia, o tuos, kurie plaukia kažkur iš vidaus.

Kyla daug klausimų, į kuriuos ieškau atsakymų. Pačių įvairiausių. Apie laiką ir ateitį, apie sijonus ir aukštakulnius, apie žmones ir draugus, apie vakarėlius ir ramius vakarus, apie meilę ir santykius, apie... Apie visa tai, kas kyla manyje ir prieš mane, nerimastingai erzindami ir taip ganėtinai įtemptas mintis. Žinau viena - tokie mąstymai man visada patinka daug labiau nei tie teoriniai, kuriuos reikia atlikti, o nei protui nei širdžiai džiaugsmo jie per daug neatneša. 

Ir net nežinau ko dabar noriu labiau - prie jūros su gera draugų kompanija. Lipti į kalnus. Tylumos terasoje geriant arbatą. Ar nevaržomo juoko. Žinau viena - kad kažkur vėl pasiklydau. Ir vėl ieškau dalykų, kuriuos maniau atradusi. Bet tas ieškojimų metas toks žavus. Nelengvas, bet labai žavus.

Bet kokios permainos neša savyje ir naujas galimybes.

Pavasariai...
Einu parku ir galvoju, kokia meilė aplink, kiek gražių porų šiandien mačiau, kaip teigiamai pavasaris veikia žmones. Turbūt iš tiesų pavargstam nuo tos baltumos ir noris kažko žalio... Ir kai pagaliau pagaliau pagaliau sulaukiam, imam tikėti, kad viskas vėl iš pradžių, vėl kaip pirmą kartą, vėl iš naujo. Keisti aplinką, šukuoseną ar gyvenimą - kiekvienam skirtingai.

 Žiūriu šiandien į tuos mylinčius žmones ir galvoju, koks grožis. Ir kaip gali netikėt, kad nebūna "ilgai ir laimingai". Taip taip, gal sakysiu kitaip po dvidešimties metų. Bet. Bet tikėti gera.
O ir šiaip, galvoju, kaip gera, kad lemta sutikti žmonių, kurių akys įkvepia. Į kuriuos bežiūrint norisi tobulėti, eiti į priekį, tikėti svajonėmis ir tiesiog, gera būti. Tikiuosi, kažkam tokiu žmogumi esu ir aš.

 

Nežinau kodėl kartais atsakau irzlumu į dalykus, kurie yra beveik bereikšmiai. Galbūt vitamino B trūkumas ar tiesiog kažkokia įtampa viduje. Keista, kaip emocijos veja viena kitą, o kartais jų priežasčių nei pastebėti nepastebi, o jau kita. Hm. Atrodo iš tiesų metas jungti antrą bėgį ir pradėti šiek tiek skubėti. 

Berods taip, galiu susitarti su savimi visai lengvai, bet savidisciplina ir man yra ta vieta, kurioje tobulėti ir tobulėti. Nes aš per daug save myliu ir visiškai nuolaidžiauju. Galbūt metas stot į kariuomenę, kad išmokčiau komandą "vykdyt". 

Vis dar svarstau, ar reikia imtis drastiškų priemonių tikslui pasiekti. Bet greit nebebus galimybės kitaip. 

Keista, bet pradingo tas didžiulis ateities laukimas. Šiek tiek tylu. Noriu kur nors išvažiuoti. 

 

 Tiesa, šiaip diena buvo nuostabi. Paprastume ir su šypsena. Ir dar galvoju kaip lengva leisti sau daugiau, turint galimybes. Visiškai paprasta. Ir... moteriška :)

How many differences are between the life you have and the life you dream about? 

A lot. 

And I don't know how to blame others for something I don't do. So maybe it's time to start something new.

Man patinka, kai dienos neturi vardų. Arba darbinga pirmoji dienos pusė virsta visiškai puikiu poilsiu antrojoje. Taip, aš itin mėgstu tokius paprastus dalykus, kaip serialai ir balinta kava, arba laimė, kurią galima nusipirkti bilieto į koncertą pavidalu. Lyg ir padėka sau už dar neatliktą darbą. Argi ne puikus tas palepintas gyvenimas! 

Vieni džiaugsmai kainuoja daug. Kiti - vos du litus. Ir skraidantys. Dabar dar svajoju apie vieną mažą projektėlį, kuris turėtų tapti mano apsidovanojimo akcentu. Arba tiesiog akcentu. Juk laimę sau galima ne tik nusipirkti, bet ir pasidaryti. 

Kuo daugiau kalbu apie tai, ko noriu, tuo labiau tikiu, kad visa, apie ką svajoju gali imti ir išsipildyti. Nežinau ko reikia labiau - tikėjimo, pastangų, kryptingumo ar dar kažko, bet tikrai imu tikėti, kad viskas dar priešaky ir laukia dar puikesni nuotykiai nei ever before. Taip, laikas, kurį įvardinčiau kaip geriausią savo gyvenime niekur nedingo. Kaip ir nedingo tas jausmas, kurį ten jaučiau. Bet tarsi visai paprasta tikėti, kad ateityje laukia tik dar geriau. Gal dėl to ir nesinori sugrįžti ten, kur kažkada buvau. Net girdint "if i'll let you go maybe I'll loose the chance of my life".

 

O vis neateinantis pavasaris veikia matyt pasąmoningai. Net ir su visu šituo sniegu už lango norisi svajoti apie braškes ir meiles. Šiandien labai mielai nustebino du žmones, visai netikėtai užklupti susikibę už rankų. Stebėti svetimas istorijas labai nuodėmingai smagu, ir net nesvarbu ar toji istorija holivudinė, ar kodiniu pavadinimu "spakojny noč". Gyvent vistiek su jom smagiau.

 

Viskas atrodo kažkaip puikiai paprasta.