Man patinka, kai dienos neturi vardų. Arba darbinga pirmoji dienos pusė virsta visiškai puikiu poilsiu antrojoje. Taip, aš itin mėgstu tokius paprastus dalykus, kaip serialai ir balinta kava, arba laimė, kurią galima nusipirkti bilieto į koncertą pavidalu. Lyg ir padėka sau už dar neatliktą darbą. Argi ne puikus tas palepintas gyvenimas! 

Vieni džiaugsmai kainuoja daug. Kiti - vos du litus. Ir skraidantys. Dabar dar svajoju apie vieną mažą projektėlį, kuris turėtų tapti mano apsidovanojimo akcentu. Arba tiesiog akcentu. Juk laimę sau galima ne tik nusipirkti, bet ir pasidaryti. 

Kuo daugiau kalbu apie tai, ko noriu, tuo labiau tikiu, kad visa, apie ką svajoju gali imti ir išsipildyti. Nežinau ko reikia labiau - tikėjimo, pastangų, kryptingumo ar dar kažko, bet tikrai imu tikėti, kad viskas dar priešaky ir laukia dar puikesni nuotykiai nei ever before. Taip, laikas, kurį įvardinčiau kaip geriausią savo gyvenime niekur nedingo. Kaip ir nedingo tas jausmas, kurį ten jaučiau. Bet tarsi visai paprasta tikėti, kad ateityje laukia tik dar geriau. Gal dėl to ir nesinori sugrįžti ten, kur kažkada buvau. Net girdint "if i'll let you go maybe I'll loose the chance of my life".

 

O vis neateinantis pavasaris veikia matyt pasąmoningai. Net ir su visu šituo sniegu už lango norisi svajoti apie braškes ir meiles. Šiandien labai mielai nustebino du žmones, visai netikėtai užklupti susikibę už rankų. Stebėti svetimas istorijas labai nuodėmingai smagu, ir net nesvarbu ar toji istorija holivudinė, ar kodiniu pavadinimu "spakojny noč". Gyvent vistiek su jom smagiau.

 

Viskas atrodo kažkaip puikiai paprasta.