Nesustojamai skamba...

Nežinau iš kur šios dienos primena rudenį milijonais minčių, nei nerūpestingą pavasarį. Gal čia tie be proto romantiški lietūs kalti, jog norisi tiek mąstyti, tiek glaustis, tiek kalbėti tylomis. Viduje auga. Auga ilgesys, o gal nostalgija buvusioms (dienoms) ir buvusiems (žmonėms). Ir norisi rašyti visai ne tuos žodžius, kuriuos reikia, o tuos, kurie plaukia kažkur iš vidaus.

Kyla daug klausimų, į kuriuos ieškau atsakymų. Pačių įvairiausių. Apie laiką ir ateitį, apie sijonus ir aukštakulnius, apie žmones ir draugus, apie vakarėlius ir ramius vakarus, apie meilę ir santykius, apie... Apie visa tai, kas kyla manyje ir prieš mane, nerimastingai erzindami ir taip ganėtinai įtemptas mintis. Žinau viena - tokie mąstymai man visada patinka daug labiau nei tie teoriniai, kuriuos reikia atlikti, o nei protui nei širdžiai džiaugsmo jie per daug neatneša. 

Ir net nežinau ko dabar noriu labiau - prie jūros su gera draugų kompanija. Lipti į kalnus. Tylumos terasoje geriant arbatą. Ar nevaržomo juoko. Žinau viena - kad kažkur vėl pasiklydau. Ir vėl ieškau dalykų, kuriuos maniau atradusi. Bet tas ieškojimų metas toks žavus. Nelengvas, bet labai žavus.

Bet kokios permainos neša savyje ir naujas galimybes.