O jaučiuosi dabar kažkur tarpiniame variante tarp mokslų ir švenčių, tarp mėgavimosi žiema ir vasaros laukimo, tarp žmonių ir vienišumo, tarp meilės ir tylos... Berods, lengvas nuovargis sekioja visur iš paskos ir tykoja, kada užklupti (ne)tikėtai. Taip, pažiūriu į savo darbo kalendorių ir suprantu, kad laisvo laiko turėsiu... per šventes. Tam šventės ir skirtos, tiesa? Būti, lengvai, nerūpestingai, džiugiai.
O rytoj jei tik spėsiu, žadu pasipuošti eglutę. Mažą, kuklią ir dirbtinę, bet ji turėtų būti simbolis egzaminų pabaigos ir švenčių pradžios. Dienos bėga greit... O jausmas kad jau tuoj tuoj, baigsis etapas ir prasidės kitas, neapleidžia. Tik dėl darbų gausos šiek tiek miegu žiemos miegu...
Ilgiuosi jaukumo ir bendravimo. Ir jei išties pasisėdėjimas mums pavyks ir gersim karštą vyną užsikąsdami imbieriniais sausainėliais, būsiu labai laiminga. Nes tai vienas iš dalykų, kurių pasiilgau pastaruoju metu - buvimas. Su žmonėmis, su pokalbiais, su karštu vynu...
Taip, jau rytoj. Paskutinis egzaminas ir tiesiogi į švenčių džiaugsmą. Na, atmetus visas darbo dienas...
Et, tikiuosi dar spėsiu pasivyti tas roges, kuriose tempiamas Kalėdų laukimas, dovanų idėjos ir meduoliukais kvepianti virtuvė. 

Sninga

Tiesiog biesina kai reikia galvoti apie statistiką, o galvoje skamba kalėdinės melodijos ir krūvos idėjų apie bakrotą, kai norisi padovanoti visiems daug mažų mielų smulkmenų. Cinamonu kvepiančios žvakės jau visai į pabaigą, nes kas vakarą uždegu jas, kad pripildytų kambarį jaukumo, o virtuvėj ant užuolaidos atsirado trys kalėdiniai kaspinukai su varpeliais. Ruošiuosi. Ir galbūt tikrai šis laukimas net stebuklingesnis negu pats gimimas, tačiau juk tik dėl būsimo gimimo šis stebuklingas metas ir tampa stebuklingu. Kartais man tikrai atrodo, kad kuo daugiau sluoksnių uždedam ant savo kūno, bandydami sušilti, tuo atviresnės tampa mūsų širdys. O gal čia tik tas grįžimas, kuriuo vis dar džiaugiuosi. 

Ir aš jau greit kepsiu kalėdinius sausainėlius. Kvepės namai Kalėdiškai. Pamenu, kaip pernai juos kepėm kituose namuose, dalinomės su kitais žmonėm. Nesvarbu kur. Svarbu dalintis. Ir sušildžius delnus jaukiose vilnonėse perštinėse nepamiršti paimti to delno, kurio šiluma dar neaplankė. Gal dėl to ir pasirodė tokia žavi toji idėja apie dovaną tam, kuris lieka Lietuvoj, kai visa šeima sėdės prie kūčių stalo ten toli. Dalintis. Jaukumu. 

Vienas kitas milijonas šviesių minčių. Ir jau greit pasibaigs egzaminai, ir jau greit Kalėdos ateis. O prieš tai - dar keli šimtai puslapių, kuriuos reikia išmokti.

http://www.youtube.com/watch?v=bqIxCtEveG8&feature=share

Man labai patinka sekmadieniai

Poilsis padeda viską sudėlioti į vietas. O gal tas nuolatinis "om mani padme hum" kartojimas vakarais duoda savų rezultatų. Vakarykštis jaukaus vakaro ieškojimas taip ir baigėsi nesurastas. Ne viskas vyksta pagal planą. Ir visgi, užsivakarojau lig vėlumų, bežiūrėdama "Dear John",o po to dar ilgai bemąstydama. Ne, ne apie meilę ir jos įvaizdžius (tiesa, labai puikius) holivude. Labiau apie tai, kaip vėl įgaunu dovaną jausti. Berods jau buvau pamiršusi tą mergaitę giliomis akimis ir mintimis, spalvotais rūbais ir šiek tiek atsargią. Ir tuomet, kai atrodė, jog nebežinau kam esu, ji ima ir sugrįžta. Sugrįžta kitokia, įgijusi patirties ir kitokių kvapų bei atspalvių, bet buvau taip jos pasiilgusi, kad nė neklausdama "kur buvai dingus?" apkabinau ir viskas tarytum stoja į vietas.

Baigiasi tai, kas turi baigtis. Visada paleidžiu, tuos, kuriuos myliu. Nes jų laimė man yra svarbesnė negu mano asmeninis pasitenkinimas. O tuo pačiu gėriuosi, kai tie, kurie šalia, bet toli, taip gražiai auga. Ir nors keičiasi mūsų paplepesių temos ir kartais atrodo "O Diev, argi čia tikrai tai, ką galvoju?", kažkaip labai jauku. Žiūrėti į tuos pasikeitimus ir žavėtis, kad jie yra. Kad augam, keičiamės, o vis dar plepėti taip pat smagu. 

Ne visada esu tikra dėl savo sprendimų. Bet turbūt tuo gyvenimas ir žavus, kad niekada nežinai, kur jis gali pasisukti. Kiekvienu sprendimu įdedu plytą į savo kelią. Kelią, kuris veda kažkur, kur ir turi vesti. 

Labai mėgaujuosi šiuo tingiu savaitgaliu. Poilsis prieš sesiją, kurio taip reikėjo. 

Dar keliauju pažiūrėti kokio gražaus filmo ir po to jau bandysiu skaityti konspektus. 

Net sunku išrašyti visa tai, kas dabar manyje gyvena. 

http://www.youtube.com/watch?v=onpJ6fLBif8

Vis dar tikiu, kad meilė gali būti didesnė, negu kada nors iki šiol jaučiau.

O vakarai vis ilgėja...

Ir man sakė, kad laimingi žmonės blog'ų nerašo. Nežinau, ar sutikčiau visiškai. Bet kažkuria dalim - man irgi norisi rašyti, kai jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas ne vietoj, kažkur ne vietoj aš... Beieškodama kelių ir takelių esu prirašiusi daug įvairaus tipo dienoraščių. Ir šis - ne išimtis. Kai vis po truputį čia sugrįžtu vedina sentimentų, minčių, o gal tiesiog norų dalintis.
Mano dabartis man rodosi šiek tiek tuštoka. Trūksta ten visko po truputį - kartais kažkokios kūrybos, kartais mielų žmonių, kartais knygų ar tiesiog laiko - gražaus, malonaus, prasmingo.Imu jausti, kad grįžtu į realybę (et, kaip kažkas būtų laimingas tai girdėdamas) po gerų metų pertraukos. Kai rutina, rūpečiai, stresas vėl tampa mano gyvenimo dalimi, o džiaugsmas ir visa tai, dėl ko sakau "esu laiminga" neišnyksta, bet nueina kažkur į antrą planą. Džiaugiuosi, kad visa tai vyksta kažkokiu sąmoningu procesu ir nepabundu vieną rytą apimta liūdesio, kurio nesugebu paaiškinti. Bet vis atsiranda akimirkų, kai pagalvoju - ei, mergaite, kas su tavimi vyksta? Ir norisi ieškoti. Ieškoti kelių, išeičių, naujovių; eiti, bandyti... Ir nors esu ganėtinai užspiesta į kampą savo ganėtinai užimtos dienotvarkės, privalau atrasti laiko BŪTI. Būti taip, kaip man norisi, būti tokiai, kokią save noriu matyti, būti taip, kaip yra verta būti. Kiekvienas žmogus paroje turi tas pačias 24 valandas. Tiek jų turėjo ir DaVinci, ir Motina Teresė. Tiek jų turiu ir aš.
O skambu dabar Manto - Drugeliai laisvi :)

Mintijimai

Po sunkios dienos mėgaujuosi skaniu maistu, kava, lova, serialais... Ir kažkaip apsistoju ties laiškais. Tiesa, elektroniniais. Apie tuos, kuriuos pažįstu, kuriems sunku, kurie dalinasi. Mes mokom kitus dalintis. O kaip dažnai dalijamės patys? "Žodis - geriausias vaistas" sako mano reklama. Ar aš taip pat sakau?
O dar šiandien mane maloniai ir keistai stebino kultūriniai skirtumai. Ir galvoju, seniai mokiausi iš naujo pažinti žmones. Tai dėl to visai gera, kad kažkas pakviečia arbatos ir ją nusiperkam ne vero cafe, o geriam iš termoso. Paskutinės gražios rudens dienos? Galbūt. Reikia jomis mėgautis. Eisiu pasivaikščioti sekmadienį.
Kas dar apie šiandien? Kad apturėjau totally fail koliokviumą. Turbūt dar nebuvau per ketverius metus rašiusi, kur taip nemokėčiau nieko ir dėl to būtų taip gėda. Na, galim kaltinti aplinkybes, kaip visada. Bet galim ir ne.
O  rytoj eisiu laikyti anglų kalbos testo. Įdomus posūkis kasdienybėje. Dar nežinia, kur vedantis.

Vietoj statistikos

Check'inu feisbuką, klaidžioju youtube beklausydama gražių ir nelabai dainų, rašau pasiilgtiems žmonėms žinutes, apima mintys apie darbo paieškas ir truputis beviltiškumo tame (kaip gerai, kad darbo man nereikia desperatiškai), tada klaidžioju ieškotis šiaip veiklų, nes jaučiuosi turinti per daug neišnaudoto laiko, užklystu į akcijas, pasidžiaugiu savo pigiom pilateso treniruotėm, grįžtu į feisbuką, plepu su Alessio apie keliones ir šį bei tą, užsimanau iš tiesų išmokti italų kalbą, susivokiu, kiek daug jau pamiršau, ko mokėjau, ir vėl mintys apie neišnaudotą laiką, plepu skype su V., galvoju apie savaitgalį, o jis dar taip toli (dagyvenk, brangioji), ir vėl grįžtu prie darbo paieškų...

Nesibaigančiais ratais šiandien klaidžioju po interneto ir savo minčių platybes. Prieinu išvados, kad ilgiuosi seniai matytų žmonių ir siūlau jiems susitikti (tiems, kur arti) arba rašau kad pasiilgau (tiems, kur toli), kai sustoju. Kai nebežinau aiškaus tikslo, kur toliau eiti, kokiu keliu sukti. Berods ir aš būsiu pradėjusi gyventi Projektais, kaip mano mylimoji. Ir nors žinau, kad galėčiau užsiimti bakalauriniu, ar, dar logiškiau, statistika, kurią turėsiu rašyti rytoj (Dieve, padėk), bet šie dalykai savaime aiškūs. Tai nėra projektai. 

Norisi kažko, kas pažadintų, išjudintų, užkurtų tą motoriuką, kuris, žinau, manyje tyliai slepias. Ne, tam nereikia ypatingų priežasčių. Galbūt tiesiog rytojaus ryto :)

Trečią dieną skambu James Vincent McMorrow.