2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

O vakarai vis ilgėja...

Ir man sakė, kad laimingi žmonės blog'ų nerašo. Nežinau, ar sutikčiau visiškai. Bet kažkuria dalim - man irgi norisi rašyti, kai jaučiu, kad kažkas ne taip, kažkas ne vietoj, kažkur ne vietoj aš... Beieškodama kelių ir takelių esu prirašiusi daug įvairaus tipo dienoraščių. Ir šis - ne išimtis. Kai vis po truputį čia sugrįžtu vedina sentimentų, minčių, o gal tiesiog norų dalintis.
Mano dabartis man rodosi šiek tiek tuštoka. Trūksta ten visko po truputį - kartais kažkokios kūrybos, kartais mielų žmonių, kartais knygų ar tiesiog laiko - gražaus, malonaus, prasmingo.Imu jausti, kad grįžtu į realybę (et, kaip kažkas būtų laimingas tai girdėdamas) po gerų metų pertraukos. Kai rutina, rūpečiai, stresas vėl tampa mano gyvenimo dalimi, o džiaugsmas ir visa tai, dėl ko sakau "esu laiminga" neišnyksta, bet nueina kažkur į antrą planą. Džiaugiuosi, kad visa tai vyksta kažkokiu sąmoningu procesu ir nepabundu vieną rytą apimta liūdesio, kurio nesugebu paaiškinti. Bet vis atsiranda akimirkų, kai pagalvoju - ei, mergaite, kas su tavimi vyksta? Ir norisi ieškoti. Ieškoti kelių, išeičių, naujovių; eiti, bandyti... Ir nors esu ganėtinai užspiesta į kampą savo ganėtinai užimtos dienotvarkės, privalau atrasti laiko BŪTI. Būti taip, kaip man norisi, būti tokiai, kokią save noriu matyti, būti taip, kaip yra verta būti. Kiekvienas žmogus paroje turi tas pačias 24 valandas. Tiek jų turėjo ir DaVinci, ir Motina Teresė. Tiek jų turiu ir aš.
O skambu dabar Manto - Drugeliai laisvi :)

2 komentarai:

  1. Tavo blogas buvo patagintas! =)
    http://puribite.blogspot.com/2012/12/lalala-bloger-tag.htm

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vengiu aš kažkaip tų paatsakinėjimų... Bet ačiū vistiek! :)

      Panaikinti